Aug 22, 2009

Kur norėčiau sugrįžt. Antra dalis. SLA industries


Niekuomet nesižavėjau kiberpunku kaip žanru, ypatingai vaidmenų žaidimuose. Mano galva jis turi keletą fundamentalių problemų, kurios trukdo jį gerai realizuoti vaidmenų žaidimo terpėje. Pirma - virtualybės ir realybės bėda, kai grupės hakeriai ir likę grupės nariai realiai žaidžia du skirtingus žaidimus. Antra - pasaulio sudėtingumas - vienas iš esminių žanro bruožų yra tai, jog pasaulis yra sunarpliotas interesų tinklas, kuriame personažai tarsi musės voratinklyje, asmeniškai aš nesijaučiu galintis kompetentingas tą momentą deramai išvystyt ir palaikyti. Trečia - įrangas (ypatingai kibernetinės detalės) čia daug svarbiau už personažo asmenines savybes. Bent jau toks yra mano požiūris, todėl visuomet nuo kiberpanko stengiausi laikytis saugiu atstumu. Tačiau kartais žanro viduje atsiranda kažkas, kas ima ir sulaužo to žanro normas, tačiau vis tiek lieka jo dalimi. Kalbant apie tą patį kiberpanką, beveik visi žinome filmą BladeRunner. Jokios kibernetikos, gan paprasta politika, ir nuotykis vystosi ne technologijų ir įrangos, o būtent pagrindinio personažo asmenybės dėka. Tačiau filmas laikomas vienu iš puikiausių žanro pavyzdžių. Mano akyse tokią pačią vietą, tik jau tarp vaidmenų žaidimų, užima SLA industries. Tai - kiberpankas, tačiau jis neturi beveik jokio ryšio su jokiu kitu man žinomu kiberpankiniu žaidimu. Tiesą sakant, pats save jis įvardina kaip urbanistinio siaubo vaidmenų žaidimą, na bet tokiu atveju kiekvienas žaidimas yra žanras savaime :) Šiame pasaulyje aš esu vedęs žaidimą kuris truko metus. Ir pirmas dalykas, kurį turiu pasakyti, yra tas, jog skirtingai nei FS, SLA yra gerokai sudėtingesnis pasaulis, sudėtingesnis ne informacijos gausa, o koncepcine prasme. Tik artėdamas prie kampanijos pabaigos, aš pradėjau matyti, jog imu perprasti šį pasaulį. Kas yra gan subjektyvus jausmas, nes jei internete bandytumėte skaityti atsiliepimus, tai pamatytumėte, jog kiekvienas meistras SLA pasaulį mato savaip. Ir tai, mano galva, viena iš šio žaidimo stipriųjų pusių. Tai pasaulis kuris prisitaiko prie meistro ir grupės, tačiau skirtingai nei FS tą daro gerokai lėčiau. Skirtingai nei FS, tai pasaulis turintis kur kas labiau apibrėžtą koncepciją... ir čia aš dedu daugtaškį todėl, jog to negalima tvirtinti vienareikšmiškai. Šalia apibrėžtų dalykų SLA turi begales neapibrėžtumų, tai siurealistiškas pasaulis, ir kaip tokiame jame gali atsirasti labai keistų dalykų... tačiau tai vis tik labiau išimtys nei taisyklės. Deja, vienas iš dalykų kiek trukdantis pasinerti į patį pasaulį - žaidimo taisyklės. Neaptarinėsiu jų detaliai, tačiau bent jau mano atveju jos atrodė labai nerangios, bei dedančios akcentus ne visai tose vietose, kuriose jas dėlioja likęs knygos tekstas. Ne veltui tarp internetinių šio pasaulio gerbėjų turbūt yra populiaru SLA žaidimams naudoti kitas taisykles (ką tikrai padarysiu aš vesdamas pastarąjį žaidimą dar kartą). Nors kai kurie taisyklių momentai ir yra verti pasigailėjimo ir naudojimo, bent vienas jų - beprotybės ir streso taisyklės (tiesa, jos pasirodė tik žaidimo papildyme). Bet turbūt nesusipažinusiems su SLA Industrijomis yra sunku susigaudyti apie ką aš kalbu. Tad pamėginsiu pristatyti šį pasaulį. SLA Industries tai milžiniška korporacija jau 900 metų valdanti - gausybę planetų išsibarsčiusių beribiame kosmose, tai ką SLA galva - Misteris Slayer'is vadina progreso pasauliu. Kol kas viskas "normalu".

Prieš 900 metų SLA Industries neegzistavo. Visata skendėjo nesibaigiančiame kare, ir tuomet iš kažkur atsiradęs Slay'eris su keliais savo bendrakeleiviais įkūrė kompaniją, kuri visom kariaujančios pusėms pardavinėjo ginklus ir sintetinius monstrus/kareivius - stormer'ius. Ir tuomet, kai visa visata tapo priklausoma nuo šių karinių žaisliukų, viskas nustojo veikti, ginklai nebešaudė, stormer'iai atsisuko prieš savo šeimininkus. Netrukus visata gulėjo po SLA Industrijų kojomis, kurios visai neketino demonstruoti gailestingumo, ir visatoje liko gyvuoti tik ketverios protingos rūšys - žmonės, ebonai, shaktarai ir wraith raideiai (kiekvienų iš jų buvo pasigailėta dėl konkrečių priežasčių).

Iš šios istorijos mes sužinome, kad Misteriui Slayeriui bei jo parankiniams yra bent jau 900 metų. Ir kad grupelė verslininkų kadaise užkariavo visą visatą (tiksliau, beveik visą). Visa dar "normalu" fantastikos rėmuose.

Devyni šimtieji SLA metai. Kaip atrodo pasaulis? Pirmiausiai, dėmesį atkreipkime į tai, jog nepaisant gausybės progreso pasauliui priklausančių planetų, žaidimas beveik išskirtinai koncentruojasi ties viena planeta - Mort. Planeta, kurios resursus SLA išsunkė per keletą mėnesių ir ketino ją tokią palikti, tačiau tuomet planetos paviršiuje pastebėta nežinoma, akinančiai balta materija. Ši baltuma patraukė Slayerio dėmesį, ir planeta tapo pasaulio centru, jos paviršiuje išdygo miestas, jo centre - gigantiška piramidė - korporacijos centrinė būstinė.

Kas yra baltuma? Knygoje į tai nerasite tiesioginio atsakymo. Artumas su šia substancija leidžia ebonams atskleisti savo potencialą (ebb galias - techniškai kalbant kažką tarp magijos ir psionikos), tačiau tiesioginis kontaktas su baltuma turi kur kas stipresnias ir kur kas labiau neprognozuojamas pasekmes. Tik vienas Ebonas - Durer yra ten nukeliavęs fiziškai ir grįžęs atgal, tiesa, visiškai pasikeitęs, tiek fiziškai tiek savo natūra. Jis tapo pirmuoju nekantropu - nemirtinga būtybe, gyvenančia pagal truputi kitus realybės dėsnius. Nuo to laiko atsirado daug daugiau nekantropų, tačiau ebonams jau nebereikia fiziškai nerti į baltumą, baltuma pati atkeliauja pas juos, atėjus tam tikram laikui. Tuo tarpu Dureris, kuris po transformacijos imtas vadinti Teeth, Slayerio buvo paskirtas visos ebonų rasės mokytoju, bei Dark Lament - SLA industrijų padalinio, užsiimančio metafizinais ebbo reikalais galva.

Kaip matote, šioje vietoje istorija jau pradeda kopti iš "normos" ribų. Tačiau tai toli gražu ne viskas. Tačiau visko aš čia ir neturiu galimybės papasakoti, tektų perrašyti pusę knygos. Tiesiog peršoksiu devynis šimtus metų į priekį ir papasakosiu koks vaizdas atsiveria herojų akims.

Kaip jau sakiau, žaidimas išimtinai koncentruojasi tiek viena planeta, kitos planetos tėra pranešimai žinių laidose, ar egzotiškos lokacijos filmuose, ar viliojančios, bet beveik neįperkamos atostogų vietos...

Mortas, tai gigantiškas miestas, dengiantis nemažą planetos dalį. Kiek tiksliai, kiek gyventojų gyvena šiame metropolyje? Knygoje atsakymų į šiuos klausimus nėra. Ir tai prisideda prie bendros siurealumo nuotaikos. Mortas nėra apibrėžtas miestas kuriam galima turėti žemėlapį, tai miesto archiatipas, vieta, kurioje realizuojasi urbanistinės idėjos, o ne mūsų pasaulio logika.

Kaip jau minėjau, miesto širdyje stūkso SLA industrijų centrinė būstine ir misterio Slayerio apartamentai. Juos supa Centras. Prestižinis rajonas, palyginus nedidelis, kur koncentruojasi viskas kas geriausia. Čia gyvena tik išrinktieji iš išrinktųjų, tie kas čia negyvena, atvyksta (jei tik turi tam galimybę) čia praleisti savo laiko ir išleisti pinigų, mat pačios geriausios pramogos taip pat koncentruojasi čia.

Truputi toliau, už gerai saugomos sienos, įsikūręs Uptown - rajonai kuriuose gyvena Morto vidutinioji klasė - opsai, bei kai kurie kiti korporacijos darbuotojai. Tai visai nėra idiliškas rajonas. Turint galvoje, jog opsai yra žmonės (ir ne tik) turintys teisę su savimi nešiotis visą arsenalą mirtinų ginklų, o jų darbo sąlygos yra be galo stresinės, be to vietinė policija - Shiver'iai neturi teisės jų suimti... na jus supratote.

Dar toliau yra Downtown'as - ko gero didžiausia miesto dalis. Tai seni, pusiau valdžios apleisti rajonai, kuriuose dominuoja skurdas, bedarbystė ir nusikalstamumas. Čia gyvena tie, kurie turi Morto gyventojo statusą, tačiau nedirba, ar bent jau tiesiogiai nedirba korporacijai. Kiekvienas šių rajonų gyventojas kas mėnesį gauną pašalpą, kurios užtenka minimaliam pragyvenimui, bei nemokamą televiziją, kurios ekrane jis dienų dienas mato prekes ir gyvenimą, kurių įpirkti jis negali. Todėl daugybė Downtown gyventojų anksčiau ar vėliau renkasi nusikaltėlio arba opso kelią. Čia karaliauja kriminaliniai sindikatai, gatvių gaujos, serijiniai žudikai ir religiniai kultai.

Galiausiai visą Mortą supa griežčiausiai saugoma siena, už kurios plyti Canibal sektoriai. Tai visiškai apleisti miesto rajonai, kuriuose gyvena visiški atstumtieji - bepročiai, karo veteranai genetinių eksperimentų monstrai ir dar velnias žino kas. Morto gyventojams tai yra ta žemėlapio vieta, kur gyvena drakonai...

Be viso to, Mortas yra viršus augantis miestas, tad po juo plyti gausybė apleistų ir pamištų šachtų, tunelių, požeminių gamyklų... ar aš sakiau apleistų? Na ne visi jie apleisti, tiesiog ne visada gyvenantys viršuje žino kas gyvena po jais.

Devyni šimtai metų progreso, tačiau pasaulis visai nėra aukštų technologijų įsikūnijimas. Technologijos čia primena aštuoniasdešimtuosius metus. Tik kur ne kur prasimuša įmantresnis techniksos žaisliukas. Tikrieji technikos stebuklai lieka už kadro, tai korporacijos, o ne jos sraigtelių žaislai. Tiesa, egzistuoja fantastiškos biotechnologijos, beveik galinčios tave prikelti iš mirusiųjų, priauginti tau papildomas galūnes, šarvai, kurie turi sąmonę... tačiau tai daugiau išimtys.

Kuo žaidėjai gali tapti šiame pasaulyje? Kaip jau galėjote įtarti, žaidėjams čia numatytos minėtųjų Opsų (SLA Operatives, arba žargonu - Slop) rolės. Nors be didelių problemų galima žaisti ir kitokias istorijas. Opsas yra Morto gyventojas pasirašęs specialų kontraktą su SLA Industries. Pagal šią sutartį jis tampa laisvai smadomu darbuotojų, gauna teisę turėti ginklus, , jam suteikiamas butas Uptowne, jis gali patekti į Centrą be to Morte egzistuoja daugybė Opsams skirtų barų, kur alkoholis parduodamas už minimalią kainą. Mainais, kontraktorius privalo bent kartą į tris mėnesius iš specialios kontoros pasiimti BNP biuletenį - kuriame jam pagal specialią sistemą bus nurodytas darbas. Nuo paprasčiausių patruliavimų gatvėse iki nepageidaujamų asmenų pašalinimo. Kuo labiau patyręs Opsas, tuo sudėtingesnės užduotys, tuo didesnis honoraras.

Sėkmingesnis opsai po kurio laiko gali tikėtis sponsorių dėmesio, mainais teks savo šarvus puošti sponsorių logotipais. Dar sėkmingesni - susilaukia žiniasklaidos dėmesio, tampa Morto realybių šou žvaigždėmis, kur milijonai žiūrovų televizorių ekranuose stebi kaip Opsai atlieka savo darbą.

Kaip gali nemylėti tokio darbo?

Kaip minėjau, pats žaidimas save apibrėžia kaip urbanistinį siaubą. Ir tai gan taiklus apibrėžimas. Tai socialinis groteskas, vartotojiškos visuomenės parodija iškreipta tiek, kad ima matytis jos nežmogiškoji pusė. Tai yra maždaug tai, kuo būtų Paranoya RPG, jei tai būtų rimtas žaidimas. Tai yra Call of Cthulhu variantas, kur senuosius dievus pakeitė devynių šimtų metų korporacija, prieš kurią herojus yra visiškai bejėgis, tačiau jį apsaugo faktas, jog jis toks menkas, jog dievas... t.y. korporacija jo tiesiog nepastebi. Nepastebi, kol jis pats nepadaro kažko kvailo. Ne veltui knygos pabaigoje rasite eilutę: Ginklai žudo, be tą patį daro ir tiesa. Tai slegiantis pasaulis, teikiantis mažai vilties. Tai pasaulis iš daugybės sluoksnių - gatvė, korporacijos vidiniai galios žaidimai, metafininiai dalykai, paslėpti kažkur anapus, bet beveik pasiekiami ranka. Visa tai miglota ir siurealistiška, taip ir sakanti: tu nenori žinoti tiesos. Personažai čia eina skustuvo ašmenimis tarp išprotėjusio pasaulio ir tiesios kuri žudo. Tai unikalus pasaulis tarp vaidmenų žaidimų, balansuojantis ties tuo, ką turbūt galima būtų pavadinti menu :)

Jei Fading Suns atveju, žiūrėdamas beveik kiekvieną filmą, komiksą ar skaitydamas knygą aš galvodavau: taip, šitą aš galiu padaryti FS pasaulyje. Tai SLA Industries yra gerokai siauresnis pasaulis. Tačiau jam aš įkvėpimo rasdavau žiūrėdamas reklamas, skaitydamas publicistų socialinius komentarus, žiūrėdamas visai ne fantastinius filmus, daugiausiai kriminalines dramas, skaitydamas dainų tekstus. Tai fantastinis, tačiau ne fantastiškas pasaulis, jis labai artimas mūsiškiui, tiesiog pakištas po truputi kreivu padidinamuoju stiklu :) Iš filmų, savo atmosfera primenančių šį, galiu paminėti Split Second, Max Headroom, Hunger. Tai postpankiniai filmai, įdomus savo atmosfera, o ne siužeto vingiais.





5 comments:

  1. u dog my man :d
    noriu ir as ten sugryshti!!!1
    pasijamkite mano siela misteri slayry!!!

    ReplyDelete
  2. Manau panašus tik šiek tiek linksmesnis yra necromundos pasaulis. Beje w40000 istorija tikrai panašaus gilumo ir panašaus beprotiškumo, reikia tik daugiau fluvo paskaityti, vien ko vertas imperatorius mintantis sielomis ir dirbantis švyturiu kitoje erdvėje, ir eretikai, mutantai, chaosas, ir kitos tikrai įdomios rasės.

    ReplyDelete
  3. WH40K iš tikro yra kiek panašus pasaulis, bet esmė šiū pasaulių skiriasi. SLA - daugiau socialinis (ne ta prasme, kad viskas sprendžiama žodžiais, o ta, jog tai socialinis groteskas). Tiesa, niekas nedraudžia daryti socialinio 40K žaidimo, tačiau pagrindiniai akcentai yra kitur. Nekromunda yra fonas miniatiūrų žaidimui (kuris kadaise man suvalgė daaaaug laisvalaikio), tad pagrindiniai akcentai ten ir gula. Tuo tarpu SLA herojų problema yra, kaip įvykdyti kontrakto salygas, tam kad užsidirbti naujam rankų darbo pistoletui su leopardine pagalvėle delnui, ir tuo pat metu nesužinoti per daug, išlikti gyvam, gerai atrodyti prieš kameras, neleptelti nieko, kas nubaidytų potencialius remėjus, bei nesukelti savo kolegoms įtarimo jog viskas ką tu matai yra įrašinėjama... Savo chromu SLA primena 40K bet mechanizmas labiau panašus į Paranoyą RPG. SLA iš tiesu išsiskiria (kaip išsiskiria ir WH40k), tai labai savotiškas ir unikalus pasaulis.

    O kas yra geriau - skonio reikalas.

    P.S. istorijos prasme 40k tikrai yra kur kas gilesnis. Flufo kiekiu SLA jis lenkia daug daug kartų. Tačiau SLA gyventojai yra kur kas labiau susirūpine naujais madų trendais nei istorija, kuri jų gyvenimo niekaip neįtakoja, tad tas faktas visai netrukdo.

    ReplyDelete
  4. Man irgi necromunda suvalgė daug laisvalaikio ;]

    ReplyDelete
  5. Meh. Aš kaip žmogus tik 4 ar tai 3 karta žaisdamas Paranoją sužinojau, kad tai "nerimta" sistema, nevertinu SLA kaip rimta Paranoja. Mano akyse Paranoja pakankamai rimta pati iš savęs :P. O SLA yra tik vienas iš jos skinų.

    ReplyDelete