Jan 14, 2010

Geras vaidmenų atlikėjas, blogas vaidmenų žaidėjas

Svarstydamas apie busimą žaidėjų grupę užkabinau klausimą, kurio iki šiol, kažkodėl nebuvau įsisamoninęs, nors susidūriau su juo ne vieną kartą. Ši problema dažnai kyla iš žaidėjų kurie linkę gilintis į savo personažus, susigyvena su jais, ar bent jau stengiasi sąžiningai juos "atžaidinėti".

Bėda kyla tada, kai tokio žaidėjo personažas turi kokių nors silpnybių galinčių suerzinti kitus žaidėjus. Ne kartą esu susiduręs su tokiomis situacijomis, kai žaidėjas labai stengiasi elgtis taip, kaip turėtų elgtis jo personažas ir to pasekoje susipyksta su grupe, pelno ne tik kitų personažų, bet ir žaidėjų nepasitikėjimą ir toliau jau seka problemų šleifas.

Žinoma, pasitaiko žaidėjų, kurie tą daro piktybiškai. Jie susikuria į konfliktą su kitais linkusius personažus ir paskui teisina savo elgesį rodydami įrašus savo lentelėje. Šioje vietoje egzistuoja viena iš universalių RPG taisyklių: don't be a jerk. Žmonės renkasi žaisti todėl, kad jiems tai yra malonus laiko praleidimas, niekas juk nesėdės bare prie stalo jei kitas ten pat sėdintis žmogus pastoviai spardys jo kojas po stalu, kažkas turės išeiti.

Tad su piktybiškais atvejais sprendimas lengvas. Tačiau nemažai žaidėjų tą padaro netyčia ir tai tikrai nėra priežastis jam tuoj pat parodyti duris. Visų pirma meistro 9nors čia gali padėti ir žaidėjai), atsakomybė yra prevencija. Nemažai sistemų turi savyje užkoduotus pavojus tam įvykti. Trūkumai - užsispyrimas, godumas ir pan, personažų kūrimosi skyriuje, automatiškai kelia pavojaus vėliavėlę. Nors jokiu būdu tai nereiškia, jog sistema netinkama naudojimui ar kad šiuos elementus reikia išmesti.

Pagalvokime apie savo draugų ratą, mūsų draugai taip pat turi ne tik gerų savybių, kai kurie (o ir mes patys) turime ir gan erzinančių momentų. Tačiau mes tą toleruojame, nes kiti momentai mums tą atperka, o ir savo silpnybęs bandome tokioje kompanijoje kontroliuoti, nes vertiname tų žmonių kompaniją.

Šis modelis nesunkiai gali būti perkelts į vaidmenų žaidimą, tačiau meistras čia turėtų atkreipti žaidėjų dėmesį. OK, Kununas barbaras yra netašytas kraugerys, kuris nepaklus niekieno kito valiai ir viską darys savaip. Su NPC jis gali tą daryti kiek tinkamas, meistras (kuris leido pasidaryti tokį veikėją) turi būti tam pasiruošęs. Tačiau su likusią žaidėjų grupe jis turėtų rasti kompromisą. Kaip ir realiame gyvenime, jis yra grupės dalis dėl kažkokios priežasties, kuri jam yra pakankamai svarbi, jog jis kartais nusileistų savo principams.

Kas nereiškia, jog tarp savų Kununas barbaras tampa Kununu bestuburiu. Jis vis tiek principingas ir užsispyręs, tačiau jo užsispyrimas negali būti nepajudinama siena. Likusi grupė taip pat turi būti sąmninga jo charakteriui. Tokios principų rodymo scenos tuomet gali virsti įdomiais žaidimo momentais. Hanas Solo ir Lėja buvo nesuderinamų charakterių, tačiau dėl to jų keliai neišsiskyrė, atvirkščiai, jų bendravimas tapo kur kas įdomesnis :) Taip ir mūsų barbaras gali burbėdamas nusileisti grupės ir sutikti dalyvauti grupės sugalvotame plane, bet tik tam, kad kitą dieną grupė atsidūsusi nusektų paskui jį.

Ir taip, du žaidėjų personažai gali vienas kito nekęsti, tačiau ta neapykanta neturi persiduoti žaidėjams. Jei tarp protagonistų įvyko konfliktas, tai po sesijos žaidėjai tai turėtų prisiminti kaip malonų žaidimo momentą, o ne išsiskirstyti nesikalbėdami. O kad tą užtikrinti, mano galva reikia tiesiog atvirai pasikalbėti su žaidėjais.

4 comments:

  1. :) kartais man atrodo, kad socialiniai/moraliniai bruožai veikėjo lape yra blogis. Kartais taip neatrodo. Manau kad čia panaši situacija kaip ir su žemėlapiais kai jie gali būti ir pagalbinis įrankis ir suvaržymo priemonė.

    Esu susiduręs su tuo, kad žaidėjai renkasivisokius socialinius nušokimus ir nesuderinamumus su galima grupe gana sąmoningai, nors visai be piktų kėslų. Kai kuriais atvejais quirkų rankiojimas duoda mechaninę persvarą, kitais žaidėjas jaučia poreikį apsidrausti nuo galimų suvaržymų žaidimo metu.

    Viena iš priežasčių kodėl žaidžiamas RPG yra įsivaizduojamų situacijų atžaidimas taip kažkiek jas išgyvenant (bent per proxy). Ne visi žmonių troškimai yra geri, net jei patys žmonės tai ne visada sau pripažysta. Daugelį žmonių veikia socialinis spaudimas ir poreikis elgtis vienaip ar kitaip, ir čia atsiveria magiškas vaizduotės pasaulis kuriame elgesys kurio jie niekada sau neleistu realiai yra įgyvendinamas. Problema iškyla tame, kad tas elgesys yra netoleruojamas ne todėl kad kažkas taip nori arba nenori, o todėl, kad jis yra destruktyvus socialinei grupei.
    žaidėjai prie stalo plius meistras jau yra viena socialinė grupė kuri gali būti paveikta, personažai pasaulyje yra kita grupė. Paėmus pavyzdį su barbaru man neatrodo, kad galima apsiriboti vien tuo, kad jis daro ką nori su npc ir nuleidžia principus grupės nariams. kažkam grupėje jo elgesys su npc irgi gali griauti principus ir kelti papildomą konfliktą.

    Vidiniai konfliktai nėra blogai savaime, jie, mano galva, yra blogai kai atsiranda nevaldomai ir prieštarauja žaidimo temai: jei žaidimo tema yra Das Experiment apie taip kaip krūva freaku bendrauja tai viskas ok, jei tai istorija apie vaikystės draugus keliaujančiųs į kažkieno vestuves tai kažkieno bujojimas gali būti destruktyvus visų apturimam funui.

    O dėl realaus gyvenimo... Jei kažkas su kuo bendrauju elgiasi man nepriimtinai aš apriboju savo bendravimą su tuo žmogum iki minimumo. tad jei neturiu kažkokių išorinių prioežasčių su juo bendrauti (dirbame kartu ir t.t.) tai bendravimas nuvaromas iki 0. RPG turi priverstinį bendravimo elementą nes jei tave užknisa party memberis gali arba mesti visą žaidimą arba bandyti priversti tai padaryti tą žaidėją. Tačiau iki to momento esi pririštas . tad ši problema yra kiek geriau išreikšta negu bendraujant realiame gyvenime.

    ReplyDelete
  2. Jo, pastebėjimas apie tai, kad žaidėjai žaidime atpalaiduoja savo demonus yra visiškai true (tai turbūt viena iš priežasčių, kodėl mes žaidžiame). Bet dėl to ir sakau, jog priminimas, kad šalia yra gyvi žmonės visada yra naudingas.

    O dėl elgesio su NPC, tai jei tas elgesys liečia grupę, tai jau ir yra kampromiso klausimas, aš tą turėjau galvoje.

    ReplyDelete
  3. Sutinku su dauguma to kas pasakyta apie vidinius kompanijos konfliktus ir piktybinius vaikščiojimus nuo kompanijos.

    Tačiau visai neseniai, berods vakar ar užvakar vienas draugas pasiūlė priimt į sesiją dar vieną žmogų, jei atsiras vietos. Žodžiu iš kalbos gavosi įdomi frazė:
    "Šiaip tai jis geras žaidėjas, bet jam reikia duot kokį nors manjaka"
    Ir vat tada klausimas, jeigu žaidėjas labi gerai atžaidžia kažkokį trūkumą ir matyt dažnai istengiasui turėt kažką panašaus kiekviename žaidime, aišku nebūtinai identiškas asmenybes, ar tai yra geras atžaidinėjimas ir ar visada jam reikia suteikti tą galimybę?

    Ir kažko panašaus man yra tekę matyti pas žaidėjus kurie pas mane žaidžia - jei žmogus gauna kažkokį kokretų būdą "nukrypti" nuo "sane" ir išgasdinti visą kompaniją žaidėjų, jo apskritai atžaidinėjimas ir veikla pastebimai pagerėja.

    Čia galiausiai iškyla klausimas ar tai yra Bunny Ears Lawyer tipo nukrypimai, ar aukščiau minėti partiją draskantys konfliktai kurie gadina kooperavimą pusę sesijos. (Ar net primygtinis atsiskyrimas nuo kompanijos*)

    Iš mano asmeninės nuomionės, tai aišku priklauso ir nuo scenarijaus ir apskritai nuo kompanijos ir nou daug ko. Tačiau pats kaip žmogus nemėgstu sakyt ne ir esu kartais praleidęs per daug manjakų į partijas ir po to nepatenkintas keliais žaidimais. Aišku universalaus sprendiomo nėra. Poros žmoniu nebegvieti į naujas kampanijas, porą prisimeni ir kvieti kaskart :D.

    p.s. * būtų kada smagu išgirst nuomones apie veikėjų grupės išsiskaidymus, nuo žaidėjų iniciatyvų prijungiant slaptus planus derinamus atskirai, iki vieno žmogaus išžvalgyti priešo teritoriją labai detaliai.

    ReplyDelete
  4. Jo, manau čia gera tema ateičiai. Jau kurį laiką vartau tokią idėją. Įrašom į juodraščius :)

    O dėl klausimų apie žaidėjus, ir jų atžaidinėjamus trūkumus, tai kriterijus čia labai paprastas, jei visiems smagu, vadinasi viskas OK.

    Kita vertus, kartais tam tikri dalykai išlenda palaipsniui ir iš inercijos juos pradžioje praignoruoji (tą prasme man yra taip nutikę). Arba kartais kuris nors maniakas sulaukia pasekėjų ir tada grupė suskila į dvi dalis. Štai tuomet bėda yra didesnė. Ir todėl šįtą postą pradėjau nuo minties, jog su tokiomis situacijomis reikia ne kovoti, o bandyti užkirsti joms kelią dar prieš prasidedant.

    ReplyDelete