Šiokia tokia susikaupusi patirtis leidžia, o gal net ir įpareigoje tapti senu bambekliu, kuris dejuoja apie tai, kur ritasi pasaulis. Savo pabumbėjimą pavadinsiu manifestu ir štai apie ką jis:
Tai šen tai ten vis pasigirsta kalbos, jog stalo vaidmenų žaidimai miršta, jog juos išstums kompiuteriniai žaidimai... tai neįvyks. Kaip kad knygų neišstūmė filmai, o klasikinės muzikos nenužudė popsas. Tačiau skirtingai nei mano anksčiau minėti dalykai, vaidmenų žaidimas yra hobis, saviraškos forma ir kaip toks jis turi ir likti. Savo hobiu mes turime rūpintis patys. Tai yra pamatas ant kurio viskas ir stovi.
Ir štai čia aš matau bėdą. Skirtingai nei daugybė kitų hobiu, šis yra atiduodamas į rankas tų, kurie į jį žiūri kaip į verslą. Bėda ta, kad jei tavo hobis yra fotografija, tai tu privalai turėti fotoaparatą, vadinasi teks jį pirkti, nors kai kurie entuziastai puikiai išsiverčia ir su pačia paprasčiausia camera obscura. Tuo tarpu vaidmenų žaidimams reikia daug mažiau.
Tad kodėl daugybė žaidėjų taip mielai atiduoda viską į gamintojų (Tebunie tai WoC ar WW ar FFG ar dar kas nors) rankas? Nesupraskite manes neteisingai, pirkti ir skaityti vaidmenų žaidimų knygas nėra blogai, tai suteikia idėjų, tačiau yra plona linija tarp įkvėpimo sėmimosi ir tapimo priklausomu nuo svetimų idėjų.
Kas įvyksta jei jūs pradedate žaidimą pasaulyje sukurtame kažkieno kito? Iš tiesų nieko baisaus. Tačiau Jei jus nusiperkate dar vieną knygą kurioje yra papildomos taisyklės ir papildytas pasaulio aprašymas, vėliau dar ir dar vieną. Visą tai įtraukiate į savo žaidimą, laukiate naujų knygų ir kol jos nepasirodo, neliečiate tam tikrų temų, tam, kad netyčia nežinodamas nepažeistumėte kanonų, tai štai čia aš jau matau problemą.
Vaidmenų žaidimo širdis yra grupė žmonių žaidžiančių žaidimą, tad kodėl leistis būti valdomiems fantazijos žmonių, kurių niekuomet nė akyse nematėte. Jie turi daugiau fantazijos nei jūs? Abejoju.
Žaidimo pasaulis turi suktis aplink žaidėjų personažus, o ne atvirkščiai. Didžiausias nusikaltimas, kokį gali padaryti vaidmenų žaidimų leidėjai - metascenarijai. Kai globalūs įvykiai žaidimo pasaulyke yra įrašomi kaip neišvengiamybė, ir realiai žaidėjai tampa skaitytojais scenarijaus kurį parašo kažkas ir kažkur. Tačiau parodykite man fantastinę knygą, kurioje herojai būtų bejėgiai stebėtojai.Herojai turi keisti pasaulį arba tragiškai žūti, bandydami jį pakeisti. Tačiau jie ir tik jie yra visko ašis ir atskaitos taškas.
Kaip ir filmų ar knygų taip ir vaidmenų žaidimo pasaulis turi formuotis aplink juos. Knygoje atsiranda tie objektai kurie yra svarbūs herojams, o apie kitus, geriausiu atveju yra tik užsimenama. Tad kodėl žaidimuose yra atvirkščiai? Herojai turi rasti tai, kas jau yra sukurta?
Tokie žaidimai mus įbruka į rėmus, jie diktuoja mums žanrą, temą, eigą, siužetą... nors patys tame ir nedalyvauja.
Ir čia nesustočiau ties žaidimo pasauliais. Tas pat liečia ir žaidimo taisykles. Jau esu anksčiau rašęs, jog sistema įtakoja žaidimo toną. Todėl priimdami vieną ar kitą žaidimo sistemą mes priimam ir tam tikrus to žaidimo įpatumus. Tai subtilesnis dalykas, tačiau ir jį reikia turėti galvoje. Nieko blogo nėra naudojimesi kažkieno kito sukurta sistema, jei ji tau yra tinkama. Tačiau pavojus kyla, kai sistema tave įkalina, kai tenka įsigyti dar vieną knygą tam, kad joje perskaitytum kažkokias papildomas taisykles. Taisyklės turi būti patogios meistrui ir žaidėjui, jos neturi tapti savatikslėmis.
Taigi baigdamas norėčiau apibendrinti. Saugokitės vaidmenų žaidimų kurių taisyklės ir pasauliai netelpa į vieną ar dvi knygas. Prieš imdami svetimas idėjas, paklauskit savęs, ar neturiu aš jų pats? Jei tenka rinktis tarp kanoninės ir jums patinkančios idėjos neabejotinai rinkitės savą. Jei pati įdomiausia vieta yra šiaurėje, o grupė nukeliavo į pietus, tai tegu persikelia įdomiausia vieta.
Ne kas kitas, o būtent mes esame mūsų žaidimų bamba :)
Tai šen tai ten vis pasigirsta kalbos, jog stalo vaidmenų žaidimai miršta, jog juos išstums kompiuteriniai žaidimai... tai neįvyks. Kaip kad knygų neišstūmė filmai, o klasikinės muzikos nenužudė popsas. Tačiau skirtingai nei mano anksčiau minėti dalykai, vaidmenų žaidimas yra hobis, saviraškos forma ir kaip toks jis turi ir likti. Savo hobiu mes turime rūpintis patys. Tai yra pamatas ant kurio viskas ir stovi.
Ir štai čia aš matau bėdą. Skirtingai nei daugybė kitų hobiu, šis yra atiduodamas į rankas tų, kurie į jį žiūri kaip į verslą. Bėda ta, kad jei tavo hobis yra fotografija, tai tu privalai turėti fotoaparatą, vadinasi teks jį pirkti, nors kai kurie entuziastai puikiai išsiverčia ir su pačia paprasčiausia camera obscura. Tuo tarpu vaidmenų žaidimams reikia daug mažiau.
Tad kodėl daugybė žaidėjų taip mielai atiduoda viską į gamintojų (Tebunie tai WoC ar WW ar FFG ar dar kas nors) rankas? Nesupraskite manes neteisingai, pirkti ir skaityti vaidmenų žaidimų knygas nėra blogai, tai suteikia idėjų, tačiau yra plona linija tarp įkvėpimo sėmimosi ir tapimo priklausomu nuo svetimų idėjų.
Kas įvyksta jei jūs pradedate žaidimą pasaulyje sukurtame kažkieno kito? Iš tiesų nieko baisaus. Tačiau Jei jus nusiperkate dar vieną knygą kurioje yra papildomos taisyklės ir papildytas pasaulio aprašymas, vėliau dar ir dar vieną. Visą tai įtraukiate į savo žaidimą, laukiate naujų knygų ir kol jos nepasirodo, neliečiate tam tikrų temų, tam, kad netyčia nežinodamas nepažeistumėte kanonų, tai štai čia aš jau matau problemą.
Vaidmenų žaidimo širdis yra grupė žmonių žaidžiančių žaidimą, tad kodėl leistis būti valdomiems fantazijos žmonių, kurių niekuomet nė akyse nematėte. Jie turi daugiau fantazijos nei jūs? Abejoju.
Žaidimo pasaulis turi suktis aplink žaidėjų personažus, o ne atvirkščiai. Didžiausias nusikaltimas, kokį gali padaryti vaidmenų žaidimų leidėjai - metascenarijai. Kai globalūs įvykiai žaidimo pasaulyke yra įrašomi kaip neišvengiamybė, ir realiai žaidėjai tampa skaitytojais scenarijaus kurį parašo kažkas ir kažkur. Tačiau parodykite man fantastinę knygą, kurioje herojai būtų bejėgiai stebėtojai.Herojai turi keisti pasaulį arba tragiškai žūti, bandydami jį pakeisti. Tačiau jie ir tik jie yra visko ašis ir atskaitos taškas.
Kaip ir filmų ar knygų taip ir vaidmenų žaidimo pasaulis turi formuotis aplink juos. Knygoje atsiranda tie objektai kurie yra svarbūs herojams, o apie kitus, geriausiu atveju yra tik užsimenama. Tad kodėl žaidimuose yra atvirkščiai? Herojai turi rasti tai, kas jau yra sukurta?
Tokie žaidimai mus įbruka į rėmus, jie diktuoja mums žanrą, temą, eigą, siužetą... nors patys tame ir nedalyvauja.
Ir čia nesustočiau ties žaidimo pasauliais. Tas pat liečia ir žaidimo taisykles. Jau esu anksčiau rašęs, jog sistema įtakoja žaidimo toną. Todėl priimdami vieną ar kitą žaidimo sistemą mes priimam ir tam tikrus to žaidimo įpatumus. Tai subtilesnis dalykas, tačiau ir jį reikia turėti galvoje. Nieko blogo nėra naudojimesi kažkieno kito sukurta sistema, jei ji tau yra tinkama. Tačiau pavojus kyla, kai sistema tave įkalina, kai tenka įsigyti dar vieną knygą tam, kad joje perskaitytum kažkokias papildomas taisykles. Taisyklės turi būti patogios meistrui ir žaidėjui, jos neturi tapti savatikslėmis.
Taigi baigdamas norėčiau apibendrinti. Saugokitės vaidmenų žaidimų kurių taisyklės ir pasauliai netelpa į vieną ar dvi knygas. Prieš imdami svetimas idėjas, paklauskit savęs, ar neturiu aš jų pats? Jei tenka rinktis tarp kanoninės ir jums patinkančios idėjos neabejotinai rinkitės savą. Jei pati įdomiausia vieta yra šiaurėje, o grupė nukeliavo į pietus, tai tegu persikelia įdomiausia vieta.
Ne kas kitas, o būtent mes esame mūsų žaidimų bamba :)
