2009 m. balandžio 10 d., penktadienis

Vaidmenų žaidimas kaip pasakojimo mediumas. Pirma dalis

Dažnokai tenka girdėti (o ir pačiam sakyti), kad vaidmenų žaidimas tai tarsi interaktyvi knyga, teatras, filmas ir t.t... Ir iš tiesų, egzistuoja daugybė žaidimų, kurių pagrindas yra žymios knygos (Lord of the Rings, Sons of Ice and Fire ir t.t.), žaidimų sukurtų pagal filmus dar daugiau (Star Wars! Buffy, Serenity ir milijonas kitų). Tiesa, nežinau žaidimų sukurtų pagal spektaklius... tačiau žaidimai patys savaime dažnai lyginami su teatru.

Tačiau paskutiniu metu turėjau laiko apmastyti šią idėją ir man ėmė atrodyti, jog tokiame požiūryje yra kažkur įsivėlęs nesusipratimas. Viskas labai greitai stoja į savo vietas jei tik pripažintume, jog kaip ir filmas, spektaklis, knyga, komiksas, istorijų pasakojimas vakare prie laužo ar dar kas nors, vaidmenų žaidimas yra visiškai savarankiška istorijos perteikimo forma, kitaip - mediumas, kurio pagalba atskleidžiamas tam tikras pasakojimas. Ir kaip toks, jis turi savo taisykles, dėsnius ir specifiką. Taip, jis gali mėgdžioti kitas pasakojimo formas, tačiau tai tarsi vinies kalimas batu - su darbu greičiausiai susidoros, tačiau plaktukas tam labiau tinka :)

Turbūt todėl labai dažnai susiduriu su jausmu, kai matau žaidimą "pagal" filmą ar knygą, tačiau be vienodų vietovių, monstrų, kerų pavadinimų, bendrumo yra labai nedaug. Kas, vėl gi, nėra nieko blogo, nes tą pačia istoriją galima pasakoti daugybe būdų. Tačiau jei sėdęs prie stalo žaidėjas tikisi pamatyti epinio mūšio panoramą... Mediumas suteikia savas galimybes, tačiau drauge reikalauja laikytis tam tikrų gairių. Būtent apie šį aspektą pamėginsiu rašyti truputi plačiau, gal ir pats suprasiu kažką naujo :)

Net nebandysiu čia aprėpti visų pasakojimo formų, kurias yra sugalvojusi žmonija. Tiesiog paimsiu kelis pavyzdžius, kurių pagalba pamėginsiu iliustruoti ką kiekvienas iš jų turi savito ir ką turi bendro (būtent istorijos pasakojimo prasme). Pamėginsiu visą tai palyginti su pasakojimo forma - vaidmenų žaidimu.

Filmas: Turbūt labiausiai nusisekęs istorijos pasakojimo mediumas, retas jo nevartoja, net jei ir išvengia visų likusių. Kodėl? Kas daro filmą patraukliu? Turbūt nepameluosiu sakydamas, kad visų pirma tai yra vaizdas. Nes geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti. Filmas turi galimybę pateikti informaciją pagrindinių mūsų juslių pagalba - vaizdu ir garsu ir sukurti iliuziją jog visą tai matome iš tikro. Pasakotoju čia galima būtų įvardinti režisierių (na ir turbūt visą komandą kūrusią filmą). Auditorijai jis atiduoda pasakojimą kurį turėjo progą (bet nebūtinai ja pasinaudojo :) sulipdyti, nušlifuoti ir išgrąžinti taip, kaip tai jam atrodė tinkama. Tad iš esmės, pasakojimo procesas čia įvyksta prieš susidūrimą su publika. Auditorija gauna istoriją nebekeičiamame pavidale. Ji tegali tą pavidalą interpretuoti. Pasakojimo tikroviškumas (nes kaip jau minėta, pasakojimas perteikiamas realiais garsais bei vaizdais) leidžia žiūrovams lengvai įsijausti į filmo herojų vaidmenis, tačiau išgyvendami herojų jausmus, žiūrovai negali jų pakeisti. Šis elementas leido atsirasti suspensui: momentas kai žiūrovas žino, kas tuoj atsitiks personažui ir norėtų jog šis kažką darytų kitaip, tačiau yra tarsi įkalintas.

Kitas momentas, specifinis filmui, tai jo biudžetas. Kas sąlygoja aktorių kokybę, spec. efektus, filmo vaizdingumą ir krūvą kitų dalykų galinčių įtakoti kiek lengva bus įsijausti į filmo "tikrovę". Na taip, jei jau prakalbome apie aktorius, tai bent jau dalį publikos į filmą dažnai privilioja tam tikri aktorių veidai. Tarsi kažkoks prekinis ženklas, duodantis signalą, kad šitas filmas gali būti mūsų skonio.

Dar vienas momentas - filmo trukmė. Na taip, būna serialų... Tačiau bent kuriuo atveju laikas yra svarbus faktorius filmui.

Knyga: Asmeniškai aš anksčiau aiškindamas nežinantiems kas yra vaidmenų žaidimas, paprastai minėdavau, jog tai tarsi knyga, kurią skaitydamas tu dar gali ir daryti sprendimus už pagrindinį knygos veikėją... Tačiau knyga yra knyga. Ji kaip ir filmas yra jau paruoštas pasakojimas, kuris savo galutinėje formoje atiduodamas į skaitytojo rankas. Skirtingai nei filmas, knyga nerodo įvykių jų natūralia forma. Knygoje rašytas žodis yra tarpininkas tarp skaitytojo ir autoriaus sukurto pasaulio. Iš tiesų, tai daug storesnė siena nei kino ekranas. Iš skaitytojo ji reikalauja pastangų - fantazijos. Jei viskas pavyksta, tuomet skaitytojo vaizduotė su knygos teksto pagalba pastato fantazijų pasaulį, kuris, tarp kitko, gali stipriai skirtis nuo to, kaip viską įsivaizdavo autorius ar kiti knygos skaitytojai. Bet tai nėra šio pasakojimo mediumo trūkumas, greičiau atvirkščiai - išskirtinumas.

Skirtingai nei filmas, knygos herojus yra pats savimi, jok aktorius jo neužgožia (ar kas pamena Jeki Chano personažų vardus?). Pasakotojo vaizduotės čia neriboja biudžetas, net ir pasakojimo ilgis yra daugiau ar mažiau neapibrėžtas (bent jau į didėjančią pusę - netilpai į vieną knygą, tilpsi į tris). Apskritai nėra nė ko lyginti pastangų (jei lyginsime darbo valandų kiekį reikalingą vienai pasakojimo valandai sukurti) ir resursų reikalingų knygai ir filmui sukurti. Žodžiu, galima teigti, jog riba čia tėra tik autoriaus ir skaitytojų fantazija. Milijoninė orkų armija gali suėsti gerą dalį filmo biudžeto ir jo gamybos laiko, tačiau knygoje ji kainuos tiek pat kiek pievelės šalia mano namų aprašymas.

Taip, knyga turi mažiau svertų perduoti realumo poveikį, tačiau kitą vertus, knyga suteikia laisvę daug lengviau peržengti realybės ribas. Kalbu ne tik apie fantastines idėjas. Knygoje labai nesunkiai galima pasakoti apie tai ką mato akys, girdi ausis, ką užuodi, ką galvoji ir ką jauti ir tą daryti sklandžiai, be tarpininkų. Personažų jausmus knyga skaitytojui gali pasakoti kiek tik nori atvirai ir tiesiogiai. Kasdieninė realybė gali būti subtiliai iškraipoma ir skaitytojas lengvai suvoks dalykus, kurių jis nesuprastų realiai būdamas toje situacijoje (gatvėje prasilenkia du žmonės, nei vienas, nė mirktelėjimu neišsidavė, tačiau abu pajuto, jog būtent šią akimirką jų gyvenimai pasuko vaga, kurioje nei vienas nenorėtų atsidurti... Tik vienas sakinys, filme jis kainuotų nemažai pastangų (na žinoma, visuomet gali įsikišti noratorius, tačiau tai vis tik yra režisieriaus sukčiavimas, skolintas pasakojimo būdas).

Kompiuterinis žaidimas: Dažnai galima išgirsti, jog jie kada nors pribaigs tikrus vaidmenų žaidimus... Gal DnD 4th ed. ir pribaigtų, jei šie neturėtų užsukę tokios galingos pardavimų mašinos. Kuriai tiesa, reikia būti bent kažkiek dėkingiems, nes ši mašina pritraukia nemažai jaunų žaidėjų, dalis kurių anksčiau ar vėliau nebetilps to žaidimo rėmuose ir bandys imtis kažko įmantresnio. Bet čia jau visai ne į temą :)

Kompiuterinis žaidimas, taip pat kaip ir aukščiau išvardinti variantai, vartotoją pasiekia kaip pabaigtas produktas, tačiau žaidėjas čia turi interaktyvumo momentą, kuris leidžia jam su istorija tapatintis dar viena plotme - veiksmu (koks ir kiek tų veiksmų priklauso nuo žaidimo). Interaktyvumas yra pagrindinis momentas išskiriantis kompiuterinius žaidimus iš kitų pasakojimo mediumų. Maža to, tai ir yra jo esminis patrauklumas, dažnai svarbesnis už pačią istoriją. Geras žaidžiamumas dažnai leidžia atleisti tam tikrus siužeto nelogiškumus. Ir atvirkščiai, gera istorija čia neatpirks prasto žaidžiamumo. Tiesą sakant, istorija žaidimuose dažniausiai tampa tik apdovanojimu už pergales (kurios ir taip pačios savaime suteikia pasitenkinimą). Na taip, yra ir nuotykinių (adventure) žaidimų, kurie dažniausiai yra istorija pateikta taip, kad atskirus jos fragmentus vieną nuo kito skiria vienokios ar kitokios formos galvosūkiai. Kitaip tariant, istorija ir veiksmas čia yra atskirti, auditorija vykdo autoriaus sudėtas užduotis, o tos užduotys yra apvelkamos ir tarpusavyje apjungiamos tam tikra fantazija (epiniu žygiu mitologiniame pasaulyje ar kova už išgyvenimą zombių pilname kosminiame laive ir t.t.). Ir iš tiesu, jei tos atskirties nebūtų, kompiuteriniai žaidimai turbūt būtų išstūmę kiną, tačiau filmas ir žaidimas istorijas seka pakankamai skirtingai, kad vienas nekonkuruotu su kitu. O DVD kuriuose gali pasirinkti kaip toliau klosis istorija, taip niekada ir neišpopuliarėjo.
Todėl gal ir nebus per didelė erezija paskelbti, jog kompiuterinis žaidimas vis tik yra keistas hibridas ar net simbiozė dviejų savarankiškų procesų: žaidimo ir vizualinio (dažniausiai) pasakojimo, kurie nors ir stipriai supinti vienas su kitu, tačiau iki galo nesusilieja. Tai tarsi pasakos sekimas vaikui prieš miegą, jei buvai geras, jie vis tik buvai blogas – pasakos nebus. Neįvykdei žaidimo dizainerio sukurtos užduoties? Istorijos nutrūko.

Na ir galų gale belieka pakalbėti apie vaidmenų žaidimus. Su kiekvienu iš aukščiau minėtų mediumų jis turi tam tikrų bendrumų, tačiau kaip ir minėjau, tai savarankiška pasakojimo forma. Ir kadangi jai skirtas visas šis blogas. Tai norėsis apie tai pakalbėt kiek plačiau. Tiek plačiau, jog tam bus skirtas visas atskiras postas, antra šio posto dalis :)

P.S. ir tegu jums margučiai nemodifikuotais 20 ritasi!

6 komentarai:

  1. Vaidmenų žaidimas nėra istorijos perteikimo forma. Vaidmenų žaidimas yra istorijos sukūrimo forma.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Na, doras railroadas tai dar ir kaip istorijos pasakojimo forma :)

    Aš sakyčiau, kad RPG yra ir istorijos sukūrimo ir jos pasakojimo forma. Priklausomai nuo meistravimo stilaus (rail ar ne rail), ta forma daugiau remiasi ekspromtu ar iš anksto numatytomis gairėmis.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Hm, jei tai - pasakojimas, tai į ką jis nukreiptas? Meistras pasakoja žaidėjams? Ar žaidėjai pasakoja patys sau?

    AtsakytiPanaikinti
  4. Shizzar: žaidėjai pasakoja vieni kitiems ;)

    O šiaip tai minties kryptis man patiko, ir turbūt galima sakyti, jog VŽ viena iš specifikų ir yra ta, jog kūrybos ir pasakojimo procesas čia neatskiriamai susipyne. Ir čia tarsi geštaltas gaunasi, kur dviejų dalykų vendras rezultatas yra daugiau nei tiesiog jų suma... mintis visai ydomi. Dėkoju.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Dar truputį papildant - kalbant apie RPG šitame kontekste, būtinai reikėtų atskirti stalo porūšį ir online porūšį: kokybiškas PBEMas ir ypač foruminis RPG, kuriame žaidžia rašyti mokantys asmenys, gana smarkiai panešėja į literatūrinio kūrinio rašymą.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Kadangi nelabai su jais (eRPG) turiu patirties, tai tada iš anksto sklbiu, jog kalbėsiu TIK apie stalinį variantą.

    AtsakytiPanaikinti