2009 m. liepos 19 d., sekmadienis

Paktai, arba kaip parduoti savo sielą žaidimo meistrui

Šis postas bus labai trumpas, tiesiog norėjau pasidalinti kilusia mintimi.

Kaip jau esu tiesiogiai ir netiesiogiai minėjęs kituose savo postuose, mėgstu, jog viskas kas yra žaidėjo lentelėje turėtų vienokią ar kitokią prasmę žaidimo metu. Čia galimas priėjimas tiek iš vienos tiek iš kitos pusės: meistras gali nurodyti kokių įgūdžių ar savybių reiks, ar meistras pažiūrėjęs į žaidėjo lentelę gali nuspręsti, kokių iššūkių žaidėjas ieško. Tačiau neseniai suvokiau, kad naudoju dar vieną... pavadinkime tai "metodu". Arba dar konkrečiau, galima tai pavadinti Paktu tarp žaidėjo ir meistro.

Žodis paktas čia nepaprastai tinka, nes tikrai savo esme panašėja į sandorį tarp žmogaus ir velnio (pripažinkime, juk kiekvienas karts nuo karto pagalvojate, jog jūsų meistras yra tikras BOLOGIO įsikūnijimas :)

Bet užteks čia išvedžiojimų, pakalbėsiu apie esmę. O esmė šio "metodo" yra ta, ne žaidimo terpėje, o tiesiogiai tarp žaidėjo ir meistro galimi tam tikri susitarimai principu: galia už paslaugą. Ne ne, kalbu ne apie variantus - šeši buteliai alaus ir gausi tuos savo 4xp :) Kalbu apie subtilesnius dalykus.

Keli pavyzdžiai, kad kalba nebūtų teorinė. Tu rasi magišką kardą, bet jis tau bus tam, kad susikautum su piktuoju juoduoju burtininku... Tu gali susikurti personažą iš dvigubai daugiau taškų nei kiti, su salyga, jog vienoje iš ateinančių sesijų tavo personažas pasinaudos proga paaukoti savo gyvybę už kitus. Tu gali paimti super piktavalikšką žudumo baisiame skausme galią, su salyga jog pasinaudosi momentu vienoje iš ateinančių sesijų tos galios atsisakyti, ir taip atsiversti iš antiherojauus į herojų. Tu gali Ir t.t.

Tokiu būdu užmetu žaidimui tam tikrų siužeto posukių, kurie nuskambės ne iš mano paties, o iš žaidėjų lūpų. Tas, mano galva, visuomet yra truputi įdomiau patiems žaidėjams, personažų motyviai ir likimai yra glaudžiai supinami su siužetu. Tačiau svarbiau čia yra kiti momentai.

Pirma: tai vyksta tik su visišku žaidėjo pritarimu. Vien jau todėl, jog vėliau bus reikalingas ir viiškas žaidėjo bendradarbiavimas.

Antra: Tai netinka rengti samokslams prieš kitus personažus, nes tai nustato labai blogus precedentus.

Trečia: tai veikia geriau, kai meistras gerai pažįstą žaidėja, o žaidėjas - savo peronažą. Tuomet šiuo metodu galima tiesiog lengvai pakreipti įvykių tėkmę, o ne nuo pat pradžių pastatyti jį ant begių... nors čia gal ir pateisinamos kai kurios išimtys.

Ketvirta: reikia pasitikėti žaidėju. Tad jei turite abejinių, geriu paktą atidėti. Nes geriau jau rasti kitą sprendimą, nei žaidėją prispauti jo laikytis grąsinimais, kas nutiks jei jis nesilaikys savo salygų.

Penkta... na gerai, nebesugalvoju penkto, gal kai atvės oras...

Tai va toks trumpas tačiau dvasinga pamastymas apie žaidimus :)

2009 m. liepos 5 d., sekmadienis

Koks siaubas, mano žaidėjų personažai per galingi! Arba galia ir atsakomybė.

Taigi, po pertraukos :)

Tiek skaitant internetinius aprašus, tiek kalbantis gyvai, tai yra viena iš dažniausių, jei tik ne pati dažniausia nusiskundimų temų. Ir kaip tokiai, jai yra skiriama pakankamai daug dėmesio ir patarimų bei metodų jai spręsti rasite devynias galybes. Nesikartosiu jas cituodamas, tiesiog paminėsiu vieną iš, turbūt, geriausiai žinomų pavyzdžių: DnD CL'ai. Jie padeda meistrui padaryti mūšius pakankamai sudėtingais tačiau ne per sudėtingais... na OK, bet tai neturi nieko bendro su žaidimu rolėmis :) Ir štai nuo šios vietos mano nuomonė apie pastarąją problemą ir atsispiria.

Jau esu rašęs, kad vaidmenų žaidimas tai ne rungtynės tarp meistro ir žaidėjų. O jei taip ir būtų, tuomet meistras neišvengiamai laimėtų, nes persvara jo rankose yra milžiniška. Tad sutriuškinti protagonistą meistrui yra lengva, juk jo rankose žaidimo pasaulio dievų rūstybė, orkų armijos bei nesukalbami biurokratai... Tad iš kur apskritai atsiranda reakcija - mano žaidėjai pasidarė per galingi?

Mano galva momentai čia yra trys:

1. Meistras neseka kas dedasi žaidėjų lentelėse ir žaidėjai jį gali užklupti iš netyčių savo statistikomis įgūdžiais ar dar kažkuo.

2. Meistras nenori keisti iš anksto parengto scenarijaus, nepaisant to, jog protagonistai kinta.

3. Meistras duoda žaidėjams galią bet pamiršta kartu duoti ir atsakomybę.

Pirmi du punktai yra ir taip aiškūs, o štai apie trečią pakalbėsiu daugiau. Ši mintis man kilo skaitant Exalted RPG recenziją. Kaip žinia Exalted personažai yra dar didesni monstrai nei džedajai :) Atotrūkis tarp Exalted galių (ne tik kovoje) ir mirtingųjų tolygus nuotoliui tarp Žemės ir Saulės. Ir recenzijoje buvo štai toks komentaras: "Žinoma, aš niekada savo žaidėjams neduosiu tokios galios, nes jie ja naudosis ir piktnaudžiaus". Ir čia man stuktelėjo suvokimas, kur gi užkasta problema. Kaip jau rašiau anksčiau, be to tai savaime suprantama, galingi personažai grumiasi su galingais priešais. Dar antros edicijos DnD tai buvo išaiškinusi juodu ant balto. Buitinės problemos tokių personažų neliečia, o jei liečia tai tik tam, kad visi apturėtų smagų epizodą iš kurio galėtų pasijuokti. Gerai pamenu savo FS sesiją, kurioje į traukinio vagoną įsiveržė plėšikai ir pareikalavo atiduoti viską, ką jie turi brangaus, ir kokį nuoširdų kompanijos juoką tai sukėlė :)

Tad čia viskas aišku, žodis "naudoti" rūpesčio nekelia, rūpestį kelia žodis "piktnaudžiauti". Šis momentas dažnokai praslysta pro meistrų pirštus, ir tuomet kyla bėda, kuri ir apibūdinama: mano žaidėjų personažai per daug galingi. Praslysta ji todėl, kad ji reikalauja ne tik reakcijos, bet ir prevencijos. T.y. dar prieš žaidėjui pradedant naudoti savo galią, meistras turi turėti paruošęs tam tikrus svertus, kurių, žinoma, jis tikisi nepanaudoti. Tad kam jie? Jų prasmė atsiranda tik tuomet, jei personažas suvokia jog tie svertai egzistuoja ir tam tikri jo veiksmai juos gali išprovokuoti. Tie svertai yra kaina už galią. Kitaip tariant, kartu su galia, personažas (o kartu ir žaidėjas) prisiima atsakomybę. Tavo galia yra dievo dovana, jei nepaisysi jo trijų priesakų, galia bus iš tavęs atimta. Tavo ginklai yra korporacijos nuosavybė, jei tavo veiksmai pakenks korporacijos reputacijai - ginklų praradimas bus tavo mažiausia problema... ir t.t.

Galia eina kartu su atsakomybe. Blogai jei ji primetama vėliau, po veiksmo suerzinusio meistrą. Tokia situacija iš karto provokuoja konfrontaciją. Taisyklės turi būti dėstomos prieš žaidimą. Nemažai žaidėjų suvokia savo personažo mirtį kaip vienintelę pralaimėjimo salygą. Be to, jog tai labai egocentriškas požiūris į vaidmenų žaidimus, kurie visų pirma yra grupinė veikla, toks požiūris labai siaurina personažo suvokimo perspektyvą, palikdamas atsakomybės jausmą už tos perspektyvos ribų. Ypatingai tokiems, nors šiaip tai visiems, žaidėjams būtina paaiškinti, jog jų veiksmai turi pasekmes. Tą galima padaryti ir žaidimo dalimi (tarkim, kontrakto pasirašymas, ar senovinės legendos rečitavimas pašventimo metu). Tegu žaidėja suvokia, jog egzistuoja kitų būdų "pralaimėti" žaidimą.

Tačiau, nepagalvokit, jog aš skatinu meistrus imti į rankas rimbus ir bausti žaidėjus už kiekvieną nusižengimą. Pašovei atsitiktinį praeivį ir tavo personažas amžiams atsiduria už grotų... Kaip minėjau posto pradžioje, meistui laimėti visada lengva. Ir kviečiu šioje vietoje (jei joje kada atsidursite) būti lanksčiais. Net ir pas mus už pirmą, nesunkų nusikaltimą duoda tik liktinę bausmę :) Visada verta duoti šansą, o šansas gali tapti puikiu siužeto vingiu. Personažas pažeidė vieną iš priesakų dievui dovanojančiam jam galią? Galia buvo iš jo atimta, tačiau dievą dar galima permaldauti atlikus jo garbei žygį. Nušautas atsitiktinis praeivis, teismo procesas ir tyrimas gali tapti ne ką ne mažiau įdomiu nuotykiu nei susišaudymas megapolio skersgatviuose, kas žino, kas gali paaiškėti jo metu...

Ir galiausiai, ne visiems žaidimams būtinas atsakomybės momentas. Gal mes norime žaisti antiherojus, kurie megaujasi savo galia, sėdami destrukciją ir sumaištį? Toks žaidimo stilius taip pat turi savo vietą, tačiau kaip visada, tiek meistras, tiek žaidėjai visuomet turi suvokti kokia kryptimi eina.

Papildymas dėl XXI klausimo apie prisiplėštus lobius. Neišskirčiau šio aspekto iš visų kitų mano minėtų situacijų. Jei grobis daro personažus galingesniais, vadinasi jiems reikia ir atitinkamų iššūkių, jei personažai virsta iš herojų morodieriais - mirusiųjų apiplėšinėjimas niekada nebuvo labai gerbiama profesija... ar tik ne be žinios dingusio kunigaikščio žiedą tu čia man bandai parduoti? Šiaip, ar taip, grobis juk nenukrenta iš dangaus, be meistro žinios, tai daug labiau prognozuojamas dalykas nei tarkim patirties taškai, kuriuos žaidėjas nežinia kur susikiš :)