2009 m. gegužės 20 d., trečiadienis

Kauliukai, taisyklės ir žaidėjo eterio laikas

Žaisdamas dabartinėje kampanijoje padariau vieną atradimą. Jis gal man vienam yra atradimas, visi kiti jį turbūt jau seniai žino, bet vis tik pasidalinsiu.

Taigi, dabartinį žaidimą aš žaidžiu pagal namines taisykles, ir šiaip daug eksperimentuoju (ačiū žaidėjams už kantrybę). Viena iš tų taisyklių ypatybių yra ta, jog kiekvienas žaidėjas, norintis dalyvauti konflikte, meta tam tikrą kiekį kauliukų, kuo daugiau jis išmeta derinių (tarkim 2-2-2 ar 3-3) tuo daugiau jis turi teisę konflikto raunde padaryti deklaracijų. Tarkim kovoje dalyvauja visi, tačiau tik tie, kurie turi derinių, gali daryti pareiškimus, kurių dėka konfliktas pakrypsta viena ar kita linkme. Kitaip tariant, kuo daugiau kombinacijų turi žaidėjas, tuo daugiau jo personažas įtakoja konflikto eigą, tuo labiau jis dominuoja scenoje.
Štai čia atsiranda tas momentas apie kurį noriu pakalbėti plačiau: tai kas yra parašyta veikėjo lentelėje gali labai tiesiogiai įtakoti pirmaplanį ar antraplanį vaidmenį tavo personažas vaidins žaidime. Žinoma, yra čia ir daug kitų faktorių, tokių kaip žaidėjų asmeninės savybės, tačiau pastarojo aspekto aš beveik negaliu įtakoti, skirtingai nei skaičius veikėjų lentelėje.
Pradėti turbūt reikėtų nuo to, jog galvodamas apie šį momentą supratau, jog tai toki gražu ne mano naudojamos sistemos bruožas, tai apskritai vaidmenų žaidimų elementas. Ir naujasis DnD leidimas ne veltui įvedė sistemą kuris akivaizdžiai paskirsto personažų funkcijas grupėje taip, kad ji veiktų darniai, kaip komanda. WotC čia iš peties ėmėsi vieno iš esminių vaidmenų žaidimų savitumo, apie kurį aš trumpai užsiminiau ankstesniame straipsnyje: vaidmenų žaidimas neturi vieno pagrindinio personažo, jis turi grupę personažų, kurie bent jau teoriškai turi būti lygūs.
Peržvelgdamas savo paties patirtį, galiu įvertinti, jog dažniausiai (išimčių visuomet pasitaiko), iš žaidėjų būna pakankamai daug nepasitenkinimo, jei vienas kuris personažas gauna neproporcingai daug įtakos siužetui. Tarp jaunų žaidėjų tas kartais išsilieja atviromis pavydo scenomis. Dažnai į tokią situaciją patenkama dėl netikusių meistro sprendimų, tačiau kai kurie žaidėjai yra linkę konkuruoti ir nusigriebti tiek dėmesio kiek tik įmanoma. Žinoma, jei tas daroma taip, jog visiems palieka gerų įspūdžių, tai tikrai nėra bėda. Jei tai daroma bandant kitus perrėkti, tą lengva pastebėti ir tereikia laiku įsikišti. Tačiau yra partizaniškų žaidėjų, kai kurie tą daro ir visai nejučiomis, gal net netyčia. Jie pasinaudoja sistema (pasinaudoja ar netyčia atsiduria palankioje situacijoje), tam kad išsiveržtų į pirmą planą.
Grubiai tariant, visur galioja ta pati taisyklė, žaidimo metu žaidėjas nori, jog jo personažas galėtų daryti įtaką žaidimo pasauliui. Pasakojimuose, kur egzistuoja vienas pagrindinis veikėjas, šis momentas nekelia problemų – pasaulio ašis yra protagonistas. Vaidmenų žaidime, ta ašimi tampa grupė ir vieni jos nariai gali užsiimti vietą pačiame centre, taip sukurdami tam tikrą disbalansą. Kokią tam įtaką turi žaidimo taisyklės?
Pirma:
Kai kurios sistemos tą daro labai atvirai, tarkim - Exalted, SLA industries ir ir t.t. Tokiose sistemose, tavo deklaracijų kiekis ar dažnis priklauso nuo konkrečių skaičių lentelėje. Tarkim Sla Industies taisyklės leidžia tau veikti kovoje tam tikrą kiekį kartų priklausomai nuo personažo statistikų. Tas automatiškai lemia, jog nekovinis veikėjas prasidėjus kovai turi daug mažiau galimybių pasisakyti. Tačiau tai labai lengvai pastebimas momentas. Ir meistras turėtų atkreipti į jį žaidėjų dėmesį arba tiesiog vengti tokių sistemų (asmeniškai man tokios taisyklės nėra priimtinos). Bent kuriuo atveju, čia pastarasis momentas užrašytas juodu ant balto.
Kitose sistemose tas gali veikti daug subtiliau ir reikalauti iš žaidėjų supratingumo, o iš meistro dėmesio ir gebėjimo žongliruoti. Tai yra visos sistemos, kuriose egzistuoja gan detalus personažų genėjimų diferencijavimas, tarkim įgūdžių, pranašumų, talentų ir pan. sąrašai, iš kurių kiekvienas personažas turi tik gan nedidelę dalį. Kadangi čia procesas darosi kur kas subtilesnis ir slidesnis tai vertą jį čia detaliai išnagrinėti.
Kurdamiesi savo personažus, žaidėjai stengiasi pasidaryti juos ne tik įdomius, bet ir turinčius potencialo kažką nuveikti. Šioje vietoje, bent jau mano patirtis sako, jog net ir labai patyrę žaidėjai yra individualistai. Nė karto neesu matęs atvejo, kad žaidėjai savo iniciatyvą bandytų kurti komandą, vietoj to, beveik visada kuriama primadonų grupė, kuri kartais sugeba primesti savo poreikius pasyvesniems ar mažiau drąsiems žaidėjams: tu būsi medikas! (apie medikus vėliau:). Dėl šios priežasties labai dažnai žaidimo metu vietoj kolegų kurie veikdami kartu gali pasiekti daug daugiau nei pavieniui, mes gauname grupę, kuri konkuruoja tarpusavyje. Ir viena to priežasčių yra persidengiančios personažų kompetencijos.
Sakydamas persidengiančios, turiu galvoje keletą galimybių – pirma, tai vienodi kompetencijų komplektai. Tarkim du žaidėjai nusprendė, jog nori žaisti už archeologą, senovinių, puikiai skaitantį egiptiečių rašmenis. Grupei tikrai nereikia jų dviejų, vienas jų žaidimo eigoje įsitvirtins kaip vertėjas, kitam teks ieškoti kitokių savirealizacijos būdų ir gyventi su jausmu, jog taip įvyko ne dėl jo kaltės, o dėl to, jog meistras ir žaidėjai jam pakišo koją.
Tačiau konkurencija gali būti ir subtilesnė. Jei pirmąjį variantą lengvai gali pastebėti patys žaidėjai, dar prieš prasidedant žaidimui, tai antrasis variantas dažnai atsiskleidžia tik žaidimui įsibėgėjus. Kalba eina apie alternatyvius būdus spręsti problemas, kurie duoda vienodą efektą. Tarkim, grupėje yra vienas personažas su puikiais socialiniais įgūdžiais, kitas – koviniais. Dažniausiai šios dvi sritys nepersikloja, tačiau kai kuriuose žaidimuose kardu ir grasinimais galima pasiekti tiek pat kiek ir gražiais žodžiais, vėl gi, vienas iš žaidėjų jausis tarsi jį nustūmė nuo scenos. Tokių persidengimų gali būti daug, ir kaip minėjau, dažnai jie išryškėja jau žaidimo eigoje, tad meistrui čia reikia priimti tam tikrus sprendimus, kurie neleis vienam metodui užgožti kito.
Pakankamai įdomų sprendimą čia siūlo naujasis Tvaveller leidimas. Meistras prieš prasidedant žaidimui apgalvoja kokie įgūdžiai gali būti jo scenarijuje naudingi ir sudaro jų sąrašą (galima net sudėlioti tuos įgūdžius pagal prioritetus), o tuomet žaidėjai paeiliui iš sąrašo tuos įgūdžius išsidalina ir prisideda prie savo kurtų personažų. Taip užtikrinama ir, kad personažai neprasilenks su scenarijumi ir, kad kiekvienas turės kompetenciją padaryti kažką svarbaus.
Dar viena potenciali bėda yra žaidėjai generalistai, tai tokie žaidėjai kurie bando susikurti personažą, kuris būtų visų galų meistras, tačiau rezultate gaunasi vidutinybė, visko mokanti po truputėlį ir todėl pastoviai nustelbiamas kitų. Gera naujiena čia tik ta, jog problemą jis daro tik sau. Bet apskritai tokių situacijų nederėtų leisti, ir jei tik yra galimybė – įkalbėti žaidėją labiau specializuotis, nes šiaip jis sau kasą duobę į amžiną nepasitenkinimą ir kitų kaltinimą.
Na gerai, personažai jau sukurti, žaidimas pajuda. Dabar jau meistro atsakomybė duoti kiekvienam žaidėjui progą panaudoti tai, ką jis užsirašė savo lentelėje. Tai labai dažnai minima frazė, tačiau pakartosiu ją dar kartą: žaidėjai savo lentelėje rašo tai, ką nori daryti. Jei kažkas pasiėmė aukštą diplomatijos įgūdį, vadinasi jis nori konfliktų, kuriuos galima spręsti žodžiais ir t.t. Meistrui visai būtų naudinga susidaryti nedidelį sąrašą, kuriame prie kiekvieno žaidėjo būtų pažymėti patys aukščiausi to personažo įgūdžiai. Ir po sesijos pasirašyti mažutes pastabas, jei kažkas reikšmingo buvo tų įgūdžių pagalba atlikta ir apskritai kiek tie įgūdžiai žaidimo metu buvo svarbūs. Taip galima bus pastebėti tam tikrą dinamiką ir gal įvesti kokias nors korekcijas scenarijuje, jei pasirodys jog kuris nors veikėjas gauna per mažai galimybių pasireikšti. Reikia nepamiršti, jog kai kurie žaidėjai net ir turėdami progą ne visuomet ja pasinaudos, tad toks nesudėtingas stebėjimo būdas leis tokiems žaidėjams truputi padėti.
Dar vienas momentas – meistro valdomi personažai. Jei jie dirba personažų pusėje, tai toks personažas jokiais būdais neturėtų konkuruoti su kuriuo nors iš esamų protagonistų savo kompetencijomis. Arba jis turi būti silpnesnis (ne būtinai dėl skaičių jo lentelėje, bet gal ir dėl savo motyvų), arba jis turi būti kompetentingas toje srityje, kurios reiks grupei, bet nei vienas jos narių to nesugeba. Priešingu atveju tai labai neetiškas elgesys, nes meistras kurdamas savo personažus juk nėra niekaip ribojamas, tad nustelbti bent kurį iš personažų jam yra be galo lengva.
Na ir paskutinis momentas – žaidimo finalas. Vėlgi, filmuose ir knygose garbė atitenka padariusiam paskutinį šūvį, tačiau žaidime yra grupė, kur tokiu atveju būtų vienas herojus ir kokie keturi netikėtai pasijutę antraplaniais veikėjais. Idealiu atveju kiekvienas iš grupės turėtų sakyti: MES laimėjome ir be JŪSŲ aš to nebūčiau padaręs. Ir vėlgi, toks rezultatas gausis tada jei žaidėjai bus komanda, o ne konkurentai ir jei finalinė scena bus sukurta taip, jog kiekvienas personažas joje būtų svarbus.
Pabaigoje paminėsiu vieną nedidelį žaidimą, kuris siūlo savotišką išeitį, kaip nepririšti žaidėjų prie jų lentelių. Tai Wooshoo RPG, kuri šios bėdos iš esmės neturi, vien todėl, jog prie žaidimo prieina iš priešingos pusės. Tik gal lindimas į RPG per TĄ pusę ne visiems pasirodys patrauklus :) Bet sprendimas yra pakankamai elegantiškas ir paprastas. Veikėjo lentelė neįtakoja, ką tu gali padaryti, ar kaip efektyviai tu tą gali padaryti. Viskas priklauso tik nuo tavo pasakojimo, Kiekvienas žaidėjas paeiliui gauna savo eterio laiką ir tiesiog p[pasakoja kaip neįtikėtinai kietai jo personažas susidoroja su kilusiomis kliūtimis. Kuo daugiau papasakoji, tuo daugiau kauliukų meti, vienintelis faktorius čia yra nupasakotų skirtingų veiksmų kiekis. Kertu jam savo kardu yra verta vieno kauliuko. Pilu į akis bokalo turinį, tuomet verčiu ant jo stalą ir viską perveriu savo kardu – 3 kauliukai. Žinoma, tai suteikia pranašumo greitai mąstantiems ir tinka toli gražu ne bent kokio žanro žaidimams. Bet vis tik...

7 komentarai:

  1. „Dar vienas momentas – meistro valdomi personažai. Jei jie dirba ***antagonistų*** pusėje, tai toks personažas jokiais būdais neturėtų konkuruoti su kuriuo nors iš esamų protagonistų savo kompetencijomis.“
    Čia turbūt turėjai galvoje „protagonistų pusėje“? Nes nematau jokios problemos, jei antagonistinis personažas (t. y. veikėjų priešininkas) konkuruoja su veikėjais savo sugebėjimais. Priešingai, tai netgi būtina, kitaip žaidime nebus jokio iššūkio. O kai meistro valdomi NPC, veikiantys kartu su protagonistais (to jest veikėjais) ima tuos veikėjus nustelbti, tai tai, čia jau yra problema, laaaaabai būdinga dažnam pradedančiajam meistrui.

    AtsakytiPanaikinti
  2. P. S. Ir įdėk kur nors svetainės viršuje patogų link'ą į savo campaign'o aprašymą, nes aš niekaip neįsidėmiu adreso, o ieškoti jo kažkur blogo vidury jau ima nusibosti :)
    (Nors mazochizmas tą blogą skaityti... Ūūūūū, ple, juk galėjau tame dalyvauti... *sniff*)

    AtsakytiPanaikinti
  3. O tu nebandei jo ieškoti tiesiog paspaudęs ant mano profilio, kur rodomas sarašas mano vedamu blogų? :D

    Ir jo, ačiū, protagonistai, tuoj pataisysim :)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Hmm, siaip man kiek keisti pasirodė pora teiginių. vienas apie žaidėjus "generalistus", kurie patys sau darosi problemas. Kitas - siaip bendras teiginys, jog vekėjai deda į charsheetus tai, ką nori panaudoti :).
    Dabar kodėl (matyt apie abu minčių srautu):

    Manau, kad žaidėjui kuriant veikėja nutinka daug dalykų ir nevisiškai tikslu sakyti, jog popieriaus lape atsiranada tik tai, kas norima naudoti žaidime, ar turėtų tapti žaidimo ašimi.
    Visų pirmiausia, žaidėjas gali sugalvoti ekspermentuoti, t.y. paimti tų sugebėjimų, kurių jam lygtai neturėtų prireikti, bet "hmm..." (pavyzdys butu palyginti neseniai kurtas gurps veikėjas 40k visatai. Iš ypač belekokių skillų, atsirado vietos "Antropology", "Dreaming", "Architecture" - pastarasis vieną kart praktiškai išgelbėjo kailį ir t.t. (po ranka ner char sheeto tai iš atminties)) Tokių sugebėjimų tikslas nėra būtinai juos panaudoti žaidime, ar tikėtis, jog meistras pažiūrėjęs į mano skillų sarašą įdės užduotį, kur antropologijos gali prireikti, o tiesiog užpildyti sugebėjimų skalę, galbūt kiek atsiriboti nuo tokio tipo veikėjų, kurių sisteminė dalis - du skillai ir aukštos ombatinės statistikos, bet visa esmė, toks šalutinių opcijų pasirinkimas, suteikia galimybės laviruoti, jeigu iškils netikėta situacija, bet kitu atveju tai - tiesiog šalutiniai, "nenaudingi" nespecializavimosi skilai, kurių net ir nėra tol, kol prisireikia, arba neprisireikia (pvz dreaming neteko panaudoyt, bet pointų, imestų ten, negaila).
    Visų antriausia skillai gali atsidurti veikėjo lape dvejopai (kalbant jau apie didelius, aukštų verčių sugebėjimus, tas "specializacijas") Vieni atsiduria ten tam, jog tavo veikėjas toje srityje yra specializavęsis, moka viską ir visada tai bando naudoti, pavyzdžiui šnipas su aukštais visokaisi ten disguise, nonsense talking, sėlinimais ir t.t. Tie skillai ir yra tie, apie kuriuos šnekama šitam blogo įraše. Bet šalia jų, lygiai tokio pat aukščio skillai atsiranda kaip "slaptas ginklas". Čia, iš nedidelės savo patirties sakyčiau, "labiau patyrusių rollplayerių bruožas" (dėmesys į kabutes) dažnas kiek labaiu patyręs veikėjas nekuria nepaprastai galingo personažo atvirai, nenorėdamas muchkino etiketės, ar norėdamas žaisti už kiek paprastesnį žmogelį, kurio didžiausi skillai, kaip galvoja visas partis, iškyrus meistrą, yra cooking, talking ir gal dar kas nors naudingo kompanijai (sugebėjimai dėl kurių veikėjas gali keliauti kartu) bet štai ateina "random encounter" arba siaip visa kompanija užsirauna, ir mūsų tylus virėjas-vertėjas-disputų meistras, išsitraukia iš kišenės svaidomus durklus, ir su arklišku sugebėjimu (pasirodo buvo didesnis už tą patį cooking) ima svaidyti juos blogiukam į tarpuakius vis pataikydamas. Visi nustebę, o žaidėjas šypsosi, nes diena - jo. Kitas variantas, kai nelaukiama momento didžiajam atsiskleidimui, yra kiek švelnesnis, kai žaidėjas, tas pats virėjas-vertėjas-diplomatas niekaip nenori veltis į konfliktus, stengiasi išsisukti be kovos, bet jei reikia, tada kariauja beveik lygevertiškai su labaiu atrvirai koviniais personažais. Ar toks žaidėjas apsidžiaugtų, jei meistras, pamatęs 18-tą (gurps) "fencing" ir po to sekantį 15-cooking, įdėjęs daugiau dvikovų špagom, gautų žaidėjo prielankumąir pasitenkinimą atgal? Manau visaip gali būt...

    AtsakytiPanaikinti
  5. Visų trečiausia ir matyt paskutinta, nes nėr laiko, generalizuoti veikėjai - krūva skirtingų subebėjimų, tikrai nėra blogas dalykas. (pavyzdys iš to pačio manioškio veikėjo wh40k. turėjo ~40 skirtingų skillų (gurps) ir kompanijai buvo naudingas ir paskutinis numirė iš visos praty :)) taip, aišku jeigu paimama tie patys 40 skillų ir visi yra nykstamai maži, tada veikėjas nebus labai idealus sistemiškai, bet vistiek gali būti labai įdomus žaisti, juk visur galėsi dalyvauti (maniškiam taip ir nepavyko per 5 sesijas nė karto išmesti acting geriau nei sargybinaii mėto tą ka reikia mesti prieš tai, bet tai nebuvo nei liūdna, nei gadinio žaidimą). Meistrui, susitikus su generalizuotu veikėju treikėtų ne liepti atsisakyti pusės sugebėjimų vardan geresnių kitų, bet tieisog duot progą pasvartyti prastesnę, bet kažkokią specializaciją ir tada paimti papildomą vėduoklė įvairiuasių sugebėjimų nuo A iki S nes skill pointų neužtenka :).
    Visų ketvirtausia (damn reikia baigt greičiau) kartais būna tokie išimtiniai atvėjai: didelis skillas paimamas, siekiant išgiventi, žinant galimus setingo ar sistemos pavojus, tačiau tikrai nenorima rizikuoti jį dažnai dnaudojant. Pvz 40k setinge, jei žinau kad trėsi reikalo su psaikeriais, ar neduok dieve-imperatoriau pats toks esi, perkamas arkliškas psi-shield (na Dark heresy ten jo nėr, bet kai žaidi pas gurpsinį meistrą :)), nes niekada nežinai kada tau ar kažkam kitam bandys sprogti galva o iš worpo pradės lysti demonai. Ir tada jei meistras duos tau progų žaidime jį mėtyti pamačius jo dydį... ne, ačiū... Kitas išimtinis atvejis (jau baigiu) gali būti p[er daug skill pointų ar ekvivalento. pavyzdiui paėmus VtM sistemą, ten sugebėjimams dudoamas kažkoks kiekis taškų. Tačiau tam tikroje skiltyje būna jų tam tikras skaičius ir kartai būna, jog jų lieka ten, kur pagal veikėją nereikia, o pagal sistemą reikia. Taip ir atsiranda 2-as Law, nu gal pravers, bet irgi nenaudotinas pernelyg. Arba išskirstoma įvairiau, kad gautųsi generalesnis veikėjas. Bet čia jau išimtys ir smuklmenos.

    O moralas toks - ne visada veikėjolapis pilnas to, ką meistrui idėti būtina. Aišku, jeigu meistras įdės tai, ką seniai norėjai išbandyt, pvz progą pamėtyt brainwashing, tai būti patenkintas, bet jei reikės kas sesiją kažkur sienom ,virvėm ar stogais laipioti vien tam, kad panaudoti tavąjį sugebėjimą, ne, ačių, tokios šlovės prieš kitus mažalipius, man nereikia.

    (netilpo, padalibnau iš 2)

    AtsakytiPanaikinti
  6. Gal nori pasikviesti tikrus power playerius? nes man įdomu kaip tu meistrauji, skaityti visko tikrai nelabai turiu laiko ;]

    AtsakytiPanaikinti
  7. Sistem: gal kada per fiestą klius proga :)

    AtsakytiPanaikinti