2009 m. liepos 5 d., sekmadienis

Koks siaubas, mano žaidėjų personažai per galingi! Arba galia ir atsakomybė.

Taigi, po pertraukos :)

Tiek skaitant internetinius aprašus, tiek kalbantis gyvai, tai yra viena iš dažniausių, jei tik ne pati dažniausia nusiskundimų temų. Ir kaip tokiai, jai yra skiriama pakankamai daug dėmesio ir patarimų bei metodų jai spręsti rasite devynias galybes. Nesikartosiu jas cituodamas, tiesiog paminėsiu vieną iš, turbūt, geriausiai žinomų pavyzdžių: DnD CL'ai. Jie padeda meistrui padaryti mūšius pakankamai sudėtingais tačiau ne per sudėtingais... na OK, bet tai neturi nieko bendro su žaidimu rolėmis :) Ir štai nuo šios vietos mano nuomonė apie pastarąją problemą ir atsispiria.

Jau esu rašęs, kad vaidmenų žaidimas tai ne rungtynės tarp meistro ir žaidėjų. O jei taip ir būtų, tuomet meistras neišvengiamai laimėtų, nes persvara jo rankose yra milžiniška. Tad sutriuškinti protagonistą meistrui yra lengva, juk jo rankose žaidimo pasaulio dievų rūstybė, orkų armijos bei nesukalbami biurokratai... Tad iš kur apskritai atsiranda reakcija - mano žaidėjai pasidarė per galingi?

Mano galva momentai čia yra trys:

1. Meistras neseka kas dedasi žaidėjų lentelėse ir žaidėjai jį gali užklupti iš netyčių savo statistikomis įgūdžiais ar dar kažkuo.

2. Meistras nenori keisti iš anksto parengto scenarijaus, nepaisant to, jog protagonistai kinta.

3. Meistras duoda žaidėjams galią bet pamiršta kartu duoti ir atsakomybę.

Pirmi du punktai yra ir taip aiškūs, o štai apie trečią pakalbėsiu daugiau. Ši mintis man kilo skaitant Exalted RPG recenziją. Kaip žinia Exalted personažai yra dar didesni monstrai nei džedajai :) Atotrūkis tarp Exalted galių (ne tik kovoje) ir mirtingųjų tolygus nuotoliui tarp Žemės ir Saulės. Ir recenzijoje buvo štai toks komentaras: "Žinoma, aš niekada savo žaidėjams neduosiu tokios galios, nes jie ja naudosis ir piktnaudžiaus". Ir čia man stuktelėjo suvokimas, kur gi užkasta problema. Kaip jau rašiau anksčiau, be to tai savaime suprantama, galingi personažai grumiasi su galingais priešais. Dar antros edicijos DnD tai buvo išaiškinusi juodu ant balto. Buitinės problemos tokių personažų neliečia, o jei liečia tai tik tam, kad visi apturėtų smagų epizodą iš kurio galėtų pasijuokti. Gerai pamenu savo FS sesiją, kurioje į traukinio vagoną įsiveržė plėšikai ir pareikalavo atiduoti viską, ką jie turi brangaus, ir kokį nuoširdų kompanijos juoką tai sukėlė :)

Tad čia viskas aišku, žodis "naudoti" rūpesčio nekelia, rūpestį kelia žodis "piktnaudžiauti". Šis momentas dažnokai praslysta pro meistrų pirštus, ir tuomet kyla bėda, kuri ir apibūdinama: mano žaidėjų personažai per daug galingi. Praslysta ji todėl, kad ji reikalauja ne tik reakcijos, bet ir prevencijos. T.y. dar prieš žaidėjui pradedant naudoti savo galią, meistras turi turėti paruošęs tam tikrus svertus, kurių, žinoma, jis tikisi nepanaudoti. Tad kam jie? Jų prasmė atsiranda tik tuomet, jei personažas suvokia jog tie svertai egzistuoja ir tam tikri jo veiksmai juos gali išprovokuoti. Tie svertai yra kaina už galią. Kitaip tariant, kartu su galia, personažas (o kartu ir žaidėjas) prisiima atsakomybę. Tavo galia yra dievo dovana, jei nepaisysi jo trijų priesakų, galia bus iš tavęs atimta. Tavo ginklai yra korporacijos nuosavybė, jei tavo veiksmai pakenks korporacijos reputacijai - ginklų praradimas bus tavo mažiausia problema... ir t.t.

Galia eina kartu su atsakomybe. Blogai jei ji primetama vėliau, po veiksmo suerzinusio meistrą. Tokia situacija iš karto provokuoja konfrontaciją. Taisyklės turi būti dėstomos prieš žaidimą. Nemažai žaidėjų suvokia savo personažo mirtį kaip vienintelę pralaimėjimo salygą. Be to, jog tai labai egocentriškas požiūris į vaidmenų žaidimus, kurie visų pirma yra grupinė veikla, toks požiūris labai siaurina personažo suvokimo perspektyvą, palikdamas atsakomybės jausmą už tos perspektyvos ribų. Ypatingai tokiems, nors šiaip tai visiems, žaidėjams būtina paaiškinti, jog jų veiksmai turi pasekmes. Tą galima padaryti ir žaidimo dalimi (tarkim, kontrakto pasirašymas, ar senovinės legendos rečitavimas pašventimo metu). Tegu žaidėja suvokia, jog egzistuoja kitų būdų "pralaimėti" žaidimą.

Tačiau, nepagalvokit, jog aš skatinu meistrus imti į rankas rimbus ir bausti žaidėjus už kiekvieną nusižengimą. Pašovei atsitiktinį praeivį ir tavo personažas amžiams atsiduria už grotų... Kaip minėjau posto pradžioje, meistui laimėti visada lengva. Ir kviečiu šioje vietoje (jei joje kada atsidursite) būti lanksčiais. Net ir pas mus už pirmą, nesunkų nusikaltimą duoda tik liktinę bausmę :) Visada verta duoti šansą, o šansas gali tapti puikiu siužeto vingiu. Personažas pažeidė vieną iš priesakų dievui dovanojančiam jam galią? Galia buvo iš jo atimta, tačiau dievą dar galima permaldauti atlikus jo garbei žygį. Nušautas atsitiktinis praeivis, teismo procesas ir tyrimas gali tapti ne ką ne mažiau įdomiu nuotykiu nei susišaudymas megapolio skersgatviuose, kas žino, kas gali paaiškėti jo metu...

Ir galiausiai, ne visiems žaidimams būtinas atsakomybės momentas. Gal mes norime žaisti antiherojus, kurie megaujasi savo galia, sėdami destrukciją ir sumaištį? Toks žaidimo stilius taip pat turi savo vietą, tačiau kaip visada, tiek meistras, tiek žaidėjai visuomet turi suvokti kokia kryptimi eina.

Papildymas dėl XXI klausimo apie prisiplėštus lobius. Neišskirčiau šio aspekto iš visų kitų mano minėtų situacijų. Jei grobis daro personažus galingesniais, vadinasi jiems reikia ir atitinkamų iššūkių, jei personažai virsta iš herojų morodieriais - mirusiųjų apiplėšinėjimas niekada nebuvo labai gerbiama profesija... ar tik ne be žinios dingusio kunigaikščio žiedą tu čia man bandai parduoti? Šiaip, ar taip, grobis juk nenukrenta iš dangaus, be meistro žinios, tai daug labiau prognozuojamas dalykas nei tarkim patirties taškai, kuriuos žaidėjas nežinia kur susikiš :)

12 komentarų:

  1. Man kažkaip keistai skamba "piktnaudžiavimas personažo sugebėjimais". Jei aš kažką moku, tai ir stengiuosi tai daryti. O jei meistras nesugeba pasiūlyti nieko įdomaus žaidimo prasme, tai žaidėjai tiesiog užsiciklina ant savo personažų sugebėjimų, atitinkamai pakeistami ir žaidimą.
    Bausti už tai? O kokiu pagrindu? Blogas atžaidimas, nemotyvuotas elgesys? Power corrupts, tiesiog reikia modifikuoti personažą, ir "dievai ant tavęs supyko ir atėmė iš tavęs galią" yra, ko gero, lieviausio tokio modifikavimo pavyzdys. Jau greičiau personažas persimetė pas kitus dievus.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Vadinasi tu vienas tų retų meistrų, kuriuos ši tema aplenkė ;) Ir akcentas čia buvo ne galios atėmime, o žinojime, kad galią gauni su atsakomybe.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Šita tema manęs toli gražu neaplenkė - ne vienas mano žaidimas sugriuvo dėl to, kad aš nebesugebėjau pateikti žaidėjams žaidimo, adekvataus jų power leveliui. Bet aš nemanau, kad reikia už tai kaltinti žaidėjų piktnaudžiavimą - kaltas visada meistras.

    Kitas reikalas - kai žaidėjas jau pradeda žaidimą su kažkokiu įdomiu sugebėjimu, kurį jam, savaime suprantama, knieti išbandyti. Tada jau galima apeliuoti į žaidėjo sveiką protą (ne atsakomybės jausmą): "tu elgiesi ne kaip šimtametis elfas, kuris levitacijos išmoko prieš keliasdešimt metų, o kaip dvidešimtmetis jauniklis, kuris ką tik išmoko skraidyti" paprastai suveikia.

    Iš veikėjų power levelio neprivalo gimti metageiminė atsakomybė prieš siužetą. Veikėjų power levelis yra tai, kas turi formuoti siužetą.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Na va, dabar jau panašiau į komentarą ;)

    Kad tokios situacijos yra meistro atsakomybė tai faktas. Dėl to aš ir kalbu, jog meistras turi ne tik reaguoti, bet ir užbėgti tokiom situacijom už akių.

    O vat dėl žaidėjų sveiko proto... man rodos tu per daug geros nuomonės apie žmoniją ;) Dažnai tokios situacijos įvyksta ne iš karto, o labai palaipsniui, kai žaidėjas vis bando savo ribas, ir kartais tai sąlygoja, jog yra pražiopsomas momentas. Dėl to aš ir kalbu apie atsakomybė, kuri nėra metageiminė, o yra žaidimo siužeto dalis, ir kurią žaidėjas pakankamai lengvai priima.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Iš tiesų aš gromulojau šią temą ir mano smegenys man davė tokią išvadą:
    Ši problema visiška ipriklauso nuo isstemos ir problema, kuri buvo aptarta šitame straipsnyje yra tik siaura pluošto dalis.
    Čia atsakomybė ir galia matuojama siužeto dydžiu - veikėjai per galingi siužetui "pastatomi į vietą" vienu iš trijų metodų, kurių vienas net paaiškinamas išsamiai ir tiesą sakant, čia pritarsiu shizzar'ui, kad "Veikėjų power levelis yra tai, kas turi formuoti siužetą".

    Sisteminis šios problemos aspektas yra kiek kitoks. Čia, iš true lures lawyerio galių, gautų iš dievo neatimsi, galingam personažui įvažiavus 19 žalos per vieną raundą į 7 sveikatos vampyrą, nepasakysi, kad tu kažką pažeidei - jis nieko nepažeidė, šaudė su duslintuvu, iš už nugaros, į galvą, kai aplink nieko nebuvo ir pabėgo... Aišku, reiktų man atsakyti, kad ši problema išsprendžiama parinkus sistemiškai didesnį iššukį, tačiau kartais tai yra ar bent atrodo sunkiau, negu pasakyti. Tenka į siužetą terpti monstrus ir abominationus, kurie savo galinga prigimtimi "pastato" personažus į vietą. Bet ar tai geras sprendimas? Juk pagal siužetą, norimas simuliuoti miesto vampyrų intrigos. Iš kur, sugeneruotame iki detalių vilniuje, atsiras galingi tūkstatmečiai vampyrai, iš kur atbėgs vilkolakiai jei veiksmas vyksa kokiuose trijuose pagrindiniuose pastatuose miesto centre? Problema aišku išsprendžiama, nauju iššūkiu žaidėjams gali tapti aiškinimasis iš kur į miestą atvažiavo tas ir anas ir panašiai.

    Iš tiesų norėjau pasakyti, kad naudojant kai kurias sistemas įmanomos kombinacijos neišsprendžiamos paprastu sudetingumo pakėlimu ar apynasriu.

    Sprendimas akivaizdus - keisti sistemą. :D
    Kitą kart, kai kas prašys vtm, sakysiu, ok, naudosim over the edge sistemą vtm'ui :) (tarkim).

    ----

    Dar truputi pritarimo shizzarui + komentaras apie exalted:
    Exalted sistema, kaip o pati, yra siaubingai prasta. Aišku žaidėjas jaučia veikėjo galią, mesdamas 28d10, ir kai žinai, kad paprastas mirtingasis išlaužia 3-5, pasijauti.. Tokiai galiai atsakomynbės už žudomus žmones neužkarsi, ypač pagal pateiktus setingus. Tačiau exalted užtenka kitų p[roblemų be mirtingūjų žudymo, ir nors jie gali lengvai skristi per kai kuriuos iššūkius, jų tikrai nereikia apriboti galios atėmimo/praradimo/suimžinimo prasme.
    Bet iš trečios pusės, kai exalted normalus veikėjas turi 25-35 dice pool, tai oh come on, kai tiek dice mėtyt nusibosta. Aš veikėją kūriau ir nežaidžiau ir tai skaudėjo sažinę, matant tike kauliukų.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Kas dar... Galbūt apie lobius trys sakiniai arba keturi. Paklausiau todėl, jog kaip tik vedu Black Company d20 kampaigną, ten personažai ir yra kažkas panašaus į marodierius. Vienintelis rūpestis, kad sutikdami oponentus pagal savo sugenbėjimus, jie numauna jiems po kovos paskutines kelnes ir palieka nuogus krūmuose (ne visada tiesiogine prasme ir nevisada krūmuose), tada ieško visam vežimui gero (vežimą jei pavogė ankščiau) pirkėjo. Net su šykščiais pirklaisi jų turtas kyla gan greitai ir neproporcingai jų lygiui.
    Problemos kaip ir nėra, nes vistiek lengva susrasti priešininkų, lengva visas problemas paiškinti, o ir BC nėra sistema, kur sedėdamas su gerai šarvais ir aukštu lygiu nebijai mirties - čia gali gaut strėlę į kaktą ir guli. Rodėl žaidėjai (matyt žinodami atsakomybę dėl veikėjo mirties) ne tik nepiknaudžiauja bet ir nesudaro jokios problemos man, kaip meistui.
    (Čia neseniai vos ne su full plate, tower skydu ir dar kažkuo kas ginybai padeda įjojo pagrindinis fighteris į kaimą su kompanija, apsimesdami ten ir ruošdamiesi deginti. kaimietis su šakėm, gindamas šeimą, kaip šoko pirmyn, tai iki pusės per smūgį subadė. Jie net paliko didvyrį kaimietį gyvą... :D)

    Tai vat gavosi ilgiau nei norėjau. Apie daiktus klausiau nes galvojau ką nros išgirisu naudingo. Išgirdau, kunigaikščio žiedas - gera idėja :).

    AtsakytiPanaikinti
  7. A taip, pritariu dėl to, jog problema susijusi su sistema, tačiau neabsoliutinčiau to. Galia gali būti ne tik personažo statistikose, tačiau ir ekipiruotėje, bei personažų statuse. Kas gi meistrą dažniau gali užklupti iš pasalų.

    Toliau pamėginsiu pratęsti savo apmastymus šia tema, nes po komentarų kilo daugiau minčių. Taip kad visuomet laukiam konstruktyvios kritikos :)

    Tarkim, žaidėjas ilgą laiką taupė, ir staiga nusipirko galingus šarvus... Savaime tai nėra bėda, bėda atsiranda tada kai žaidimo metu grupė atsiduria situacijoje kur skrieja kulkos. Likusi grupės dalis stovi prieš realią mirtį, tačiau vienas žaidėjas tarsi stovi visai kitoje lygoje. Duoti priešams prieštankinius ginklus... tai būtų labai akivaizdi meistro ir konkretaus žaidėjo konfrontacija. Verčiau jau aš leisiu tokiam žaidėjui jaustis saugiu mūšio metu, tačiau per aplinkui duosiu jam suprasti, jog galia turi savo kainą. Jei jis tą kainą sutinka mokėti - ok. Kitaip tariant, atsakomybė visada yra pasirinkimas. Kartais sunku yra tą kainą parinkti tinkamai, o kartais sunku yra susivaldyti ir tada atsakomybė virsta apsistumdymu tarp žaidėjo ir mestro. Bet vis tik tai yra sprendimas kuris mano galva yra geras tokioms situacijoms spręsti.

    Na ir kad nebūtų čia tik teorija. Kaip syteikti atsakomybės momentą aukščiau minėtam pavyzdžiui? Pats pirmas momentas, ašku atsakomybė prieš grupę. Šis saugiklis kaip ir turėtų suveikti be meistro įsikišimo, bet jei jau taip nenutiko, tuomet galima žaidėjui primintio, jog 500 kilogramų motorizuoto šarvo nėra dalykas kurį galima tyliai nešiotis kišenėje. Vis tik žaidėjas taupė, ir jo pastangų nubraukti nereikėtų, o tai, jog jo turtas gali pasitarnauti tik retkarčiais, tuos retkarčius gal padarys dar džiugesniais :)

    Taigi momentas turbūt yra tas, jog ši problema apskritai nėra objektyvi, tai daugiau situacijos neįvertinimo bėda, kitaip tariant personažai nebūna per galinti tiesiogine prasme, jie tiesiog gali būti neadekvatūs situacijai ar situacija neadekvati veikėjams.

    Anyway, yra čia peno tolimesniems apmastymams.

    AtsakytiPanaikinti
  8. Šiaip per didelio galingumo problemą išskirčiau į dvi dalis. Kai personažai per daug galingi siužetui ir kai jie per daug galingi komandai.
    Kai kažkokios savybės laužo siužetą karys užmuša priešininką kuris turėtu visus gąsdinti mirtimi viena blizge į liulią, arba kai magas spragteli pirštais ir visas questas nueina velniop.

    Šitą reikia tvarkyti questais ir kitais chalengais.

    Kitu atveju nėra taip paprasta. Kai vienas žmogus komandoje labai smarkiai lenkia kitus kažkokioje sferoje, visa komanda nebegali būti normaliai chalenginama. Jei duoti vidutinę uberis viską padaro ir kitų nereikia, jei duoti tokią kad uberiui sunku būtų kiti voobščė sėdi kampe ir čiulpia pirštą.

    Šiaip žaidėjų sąmoningumas šitai problemai labai padeda. Kai geriausiai kalbantis palaukia kol kiti išmėgins savo kalbas, kai Wizardas breakina questą tik kai kiti variantai nebeveikia. Grubiai tarinat kai komada veikia kaip komanda o ne primadonų būrelis. Tad galų gale nesutikčiau, kad čia tik meistro problema ir tik jis ją spręsti turi. Jei imam Laimio idėja, kad žaidėjai ir meistras bendradarbiauja tai va jums labai akivaizdi vieta kur tai gali pasireikšti. Veikėjas prilaiko arklius rimtesniame žaidime arba užsiima neoprtimaliais, bet labiau fun planais ir sprendimas ne tokiame rimtame.

    Dėl turto ir galios 4ed DirD (nu aš ją geriausiai žinau :)) tai pripažino kaip būtiną elementą ir jei grynai pagal DMG tai praktiškai pilnai turi kontroliuoti žaidėju pinigus ir magiškus daiktus (mažų mažiausiai jų kokybę). To biš būtinas +1 upgredas kas 5 lvl. Žmonės greitai persiskaičiavo ir susikūrė sistemas kaip to išvengti ir sėkmingai žaidžia dar mažiau priklausydami nuo daiktų ir turto bendrai. O šiaip vienas momentas apie turtą yra pakankamai svarbus. Jis gali būti labai ramiai ir tvarkingai, be jokių versimilitude griovimų atimtas. Va kodėl nežiūrint savo CL 3 praktiškai visi fighteriai bijo Rustmonstro DirD pasauliuose kaip manote?

    AtsakytiPanaikinti
  9. Papildant Aivaro mintį. manau kad veikėjai siužetui per galingi būti gal ir nelabai gali, gali tik GM'as būt per daug apsileidęs ir to nenumatyti.

    Be to prie tų dviejų išvardintų galimybių labai norisi prisegti ir trečią, apie kurį pats truputi kalbėjau: kai žaidėjų galia leidžia jiems pasijusti nebaudžiamais. Tai galioja ne visiems žaidėjams, tačiau kai kuriems tas momentas yra gan aktualus, kai kurie žaidėjai, net būdami seni, patyrę ir visomi kitomis pramėmis "geri" gali tam tikromis salygomis regresuoti į karmagių iš mokyklos laikų personažą, kuris pasinaudos savo galia spręsdamas savo konfliktus grubia galia ir po to susirinkdamas grobį nuo jų stingstančių kūnų :)

    Aha, ir rašydamas apie tai pats suvokiau kokią mintį čia bandau kabinti :) Kalba apie tai, jog kartais galia personažus atveda į barbarizmą. T.y. žaidėjas ir toliau dalyvauja nuotikyje, stengiasi jį laimėti, tačiau daro tą principu tiksliai pateisina priemones. Kalba ne apie žaidėjus kurie užsuka į kaimą, kad jį išskersti (nuoširžsiai tikiuosi, jog tokie reiškiniai liko tuose senuose laikuose), o apie žaidėjus, kurie norėdami sužinoti, kur yra turgus, perskels galvą nemandagiam kaimiečiui, kad kiti būtų mandagūs.

    Taigi, čia statistikos, kaip matote ne visada yra kažkuo dėtos, esmė - atotrūkis tarp herojaus ir jį supančio pasaulio, bei atsakomybės už tokį elgesį nebūvimas.

    P.S. ačiū Aivarui už jo įžvalgas iš DnD perspektyvos.

    AtsakytiPanaikinti
  10. Klausimas toks - ar tikslas pateisina priemones yra galios pasekme - sakyčiau matyt, bet ar tai per didelės galios pasekmė?

    IMO Žaidėjų dažnai naudojami sprendimo būdai veda į t"ikslas pateisina riemones", neriklausomai nuo to, ar iššūkius jie sprendža tesiogine konfrtacja, žinodami savo galimybes, ar pavyzdžiui pasalomis, jausdamiesi mažesnio power levelio už priešinkus.

    O pats principas, kaip ir visas grey morality, galbūt reikalautų atskiro komentaro, o aš tam dabar tiek laiko neturiu. Galbūt šį asektą užkabintum kokiam kitam įraše?

    AtsakytiPanaikinti
  11. Siužetui personažai gal ir neturėtų būti per daug galingi, kaip teisingai pastebėta, tereikia pakeisti siužetą. Bet jie labai lengvai gali tapti per daug galingais pasauliui. Jei personažų galios lygis daro juos vienomis galingiausių būtybių žaidimo pasaulyje – kas tada?

    Taip, nesunku pritaikyti scenarijų pagal veikėjus, bet tada visi tie dievai, Antediluvian'ai ir pats Cthulhu, kuriuos veikėjai kas dieną sutinka, gan greit ima nusibosti. Tuo labiau, kaip jau buvo minėta, kai jie kažkodėl susigrūda į veikėjų gimtąjį miestelį ir dar visi tą patį savaitgalį – tai kažkaip neįtikinamai atrodo. Ima priminti Townsville, kur visi įmanomi monstrai rikiuojasi į eilę, norėdami nuniokoti miestą ir susidoroti su Power Puff Girls :)

    Kai epiniai nuotykiai tampa kasdienybe, jie nustoja būti epiniais, o su pakankamai galingais veikėjais bet koks jų galios lygį atitinkantis nuotykis paprastai tuo pačiu, visai tarp kitko ir netyčia, lemia ir visos planetos ateitį. Va čia ir problema – kaip išlaikyti žaidimą pakankamai įdomų, tačiau išvengti pasaulio gelbėjimo nuo Unspeakable Evil kiekvienoje sesijoje.

    AtsakytiPanaikinti
  12. Labai teisingai pastebėjo gulas - kad suteikti partijai pakankamai gera iššūkį, kartais į žemę turės nusileisti dievai. Todėl manau svarbu prižiurėti meistrui, kad žaidėjų lygis atitiktų žaidžiamą pasaulį (jei žaidžiama dark fantasy, tai ir levelis sunkiai virš kokio 4-5 kiltu, jei pagal dnd), o ne atvirksčiai - kai pasaulis derinamas prie žaidėjų power lygio (kaip minėjo gulas - ateina Ktulu ir Kainas).

    O jei ieškot kaltų (kaip &re minejo, kad kaltas meistras), tai manau ne visada tai tik meistro kaltė - jei žaidėjas turi sugebėjimą griauti žaidimą - niekas čia nepadės. Jei žaidėjas sistemą išmano geriau nei meistras ir randa visokiu misprintų ir sugeba itikint meistrą, kad čia teisybė (dažnai meistras tiesiog nenori ginčytis ir sutinka, nes atrodo no big deal).

    Aišku visada norisi, kad tavo veikėjas būtų ne eilinis žmogus ir būtų kuo galingesnis, bet jei žaidžiama silpnesnio lygio žaidimas su tuo taikstytis sunku. nebent meistras pasirūpina, kad žaidėjai nėra pastoviai visu duchinami (na kokiam single šotui, kad ir nieko tame bloga, bet ilgainiui pabosta). bet turbūt tam universalaus recepto nėra, kad visi jaustų, kad yra ir iššūkis ir kad ne per daug gruzintų. :)

    AtsakytiPanaikinti