2009 m. lapkričio 17 d., antradienis

Kur norėčiau sugrįžt. Trečia dalis. NeRPG pasauliai

Gripo epidemija yra geras laikas rašyti blogą :) Taigi, po dviejų mėnesių pertraukos.

Be dviejų anksčiau minėtų pasaulių, mane visada traukė dar vienas, su kuriuo susipažinau daug seniau už kitus, kuriame pravedžiau kampaniją seniau nei kituose ir kuris visai nėra vaidmenų žaidimų pasaulis, tačiau per savo ilgą egzistavimą turėjęs ne vieną inkarnaciją kaip toks. Taip, tai žvaigždžių karai.

Turiu pripažinti, kad nemaža dalis simpatijos šiam pasauliui kyla iš vaikystės prisiminimų, tačiau yra ir kitų priežasčių, kurias turbūt suuodė ir Hasbro, ko dėka dabar, po Star Wars RPG pavadinimu yra pardavinėjamas stalo žaidimas... na bet čia kita tema.

Vienas esminių SW pasaulio kabliukų yra tai, jog jis yra puikiai pažįstamas ir nesudėtingas. Vadinasi pradedant naują kampaniją nereiks vargti studijuojant naujus dalykus, ir žaidimo pradžioje nereiks gaišti didesnės sesijos laiko dalies aiškinant žaidėjams kas ir kodėl šitame pasaulyje dedasi. Visi žino kas yra džedajus, kas yra tamsioji ir kas šviesioji pusė, kas yra imperija ir kas yra sukilėliai. Jei vis tik norisi kažko gudresnio, ne problema, egzistuoja keli laikmečiai, kiekvienas su truputi skirtingu prieskoniu.

Pačiam pasauliui jau virš trisdešimties metų, tad per tą laiką jis apaugo gausybe medžiagos: devynios galybės planetų, rasių, kosminių laivų ir t.t. Ir tuo pat metu visata yra pakankamai didelė, kad visuomet galima būtų pridėti dar kažką nuo savęs. Taip pat tai dėkinga dirva ne tik detalėms, bet ir žanrams, nuo neįpareigojančių nuotykių iki moralinių dramų.

Bet vis tik tai nėra tikslingai konstruotas vaidmenų žaidimo įrankis, bet pasaulis užtemptas ant tokio kurpalio, ir todėl kartais galima pastebėti vietas, kuriose viskas braška. Didingi kosminiai mūšiai... tai kino filmų sritis. Taip pat asmeniškai aš visuomet stringu prie naujų ateivių rūšių pristatymo, na taip, visada paprasta parodyti piešinuką, tačiau jei nori išlikti nuoseklus ir visą informaciją pateikti žodžiu, čia atsiranda tam tikrų keblumų. Bet apskritai tai smulkmenos.

Apie žvaigždžių karus tuo ir baigsiu, tačiau dar neuždarysiu šito posto, nes yra dar bent du pasauliai, kurie nėra vaidmenų žaidimai, tačiau aš juos norėčiau tokiais pamatyti ir tikiuosi kada nors tą iš tiesu susiorganizuoti.

Pirmasis: Sid Mayer'io Alpha Centauri. GURPS bandymas adaptuoti šį pasaulį, mano galvą yra nevykęs ir apskritai beprasmis. Tačiau AC tikrai prašosi būti pritaikytas vaidmenų žaidimui. Pakankamai detaliai sukurtas pasaulis, su aiškiu starto tašku, aiškiomis frakcijomis ir unikalia galimybe nagrinėti socialines situacijas ekstremalių sąlygų, skirtingų filosofijų ir naujų technologijų šviesoje (suprantu, jog tai ne universali vertybė, bet aš šį aspektą labai mėgstu). Ir čia AC iš karto turi puikų partnerį tarp vaidmenų žaidimų, tai Shock: Social Science Fiction RPG (kurio aš irgi vis dar neesu išbandęs).

Tiem kas nėra išbandęs pastarojo žaidimo, trumpai paaiškinu: tai strateginis kompiuterinis žaidimas, kuriame žaidėjas stato savo "imperiją". Žaidimas prasideda į planetą, besisukančią aplink Alpha Centaurį, nukritus kapsulėms su kolonistais. Kolonistais keliaujančiais iš žemės, kurią paliko bręstančio konflikto priešaušryje, konflikto kuris vėliau užvirė ir pačiame laive ir jį sunaikino, išbarstydamas įvairias kolonistų filosofines frakcijas po planetą. Kur jie, laikui bėgant nuo primityviausių sąlygų ir kovos už išgyvenimą susikuria sau naują pasaulį ir gal net pasiekia transcendenciją.

Paraleliai strateginiam žaidimui, čia dar vystosi ir siužeto linija, kurios metu atskleidžiama planetos istorija ir kolonistų santykis su ja. Pats žaidimas gali vystytis gan įvairiai ir turėti įvairias pabaigas. Tad norint pritaikyti tą žaidimui, reikėtų kažkuriuo partijos momentu pasakyti: stop, štai čia ta akimirka kai aš norėčiau jog viskas taptų kur kas asmeniškiau :)

O tokių momentų čia galybė: nuo pirmųjų Miriam (krikščionių fundamentalistų frakcijos lyderė) grupės bandymų pastatyti pirmąją bažnyčią planetoje, iki etine aritmetika paremtos policijos metodų, iki mistikų ekoteroristų besikaunančių prieš industrinės supervalstybės gamtos niokojimą. Iki Taikdarių ir Žmonių spiečiaus (dviejų nesutaikomų priešų) aljansą patekus į kryžminę ugnį tarp netikėtai planetoje nusileidusių dviejų ateivių rasių... Kiekvienas susidūrimas, kiekvienas išradimas čia būna vertas atskiros istorijos.

Ir pagaliau stalo žaidimas, kuris man visada kėlė notą pamėginti jį perkūnyti į vaidmenų žaidimą. Tai nėra pasaulis savaime. Tai greičiau įrankis pasauliui sukurti, tačiau tą jis daro taip dailiai, kad kiekvieną kartą žaidžiant man norisi pasakoti istoriją. Tas žaidimas yra Race for the Galaxy.

Tai kortų žaidimas, kuriame keli žaidėjai stengiasi greičiau pastatyti imperiją, ir daro tai dėliodami kortas. Žaidimo mechanika čia visai nesvarbi, svarbu tai, jog kiekviename žaidime aš pats sau sukuriu istoriją imperijos, pradedant viena planeta (kiekviena jų turi savitą charakterį) ir progresuojant tam tikra linkme, priklausomai nuo to, kokias kortas laikai rankose.

Karingos planetos gyventojai gali atrasti apleistą ateivių kosminį laivą, tačiau tam, kad jį įvaldyti turi iššifruoti keistus užrašus nuošalioje planetoje, kurios kolonizavimas suryja resursus skirtus ginklų gamybai. Senoji žemė, visiškai išsėmusi savo resursus, tačiau turinti nežmonišką apetitą, kuria imperiją paremtą pramogų industrija ir galiausiai atgimsta naujam renesansui. Nepriklausomas karvedys, pasitelkęs samdinių armija užima atšiaurią planetą, kurioje genetinių eksperimentų dėka sukuria bioterminatorių veislę... tai tikrai yra verta ne tik pafantazavimo, bet ir pažaidimo. Na bent jau mano galva.

Tai šiam kartui tiek. Tuo ir užbaigiu trijų dalių ciklą :)

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą