2009 m. gruodžio 16 d., trečiadienis

Manifestas

Šiokia tokia susikaupusi patirtis leidžia, o gal net ir įpareigoje tapti senu bambekliu, kuris dejuoja apie tai, kur ritasi pasaulis. Savo pabumbėjimą pavadinsiu manifestu ir štai apie ką jis:

Tai šen tai ten vis pasigirsta kalbos, jog stalo vaidmenų žaidimai miršta, jog juos išstums kompiuteriniai žaidimai... tai neįvyks. Kaip kad knygų neišstūmė filmai, o klasikinės muzikos nenužudė popsas. Tačiau skirtingai nei mano anksčiau minėti dalykai, vaidmenų žaidimas yra hobis, saviraškos forma ir kaip toks jis turi ir likti. Savo hobiu mes turime rūpintis patys. Tai yra pamatas ant kurio viskas ir stovi.

Ir štai čia aš matau bėdą. Skirtingai nei daugybė kitų hobiu, šis yra atiduodamas į rankas tų, kurie į jį žiūri kaip į verslą. Bėda ta, kad jei tavo hobis yra fotografija, tai tu privalai turėti fotoaparatą, vadinasi teks jį pirkti, nors kai kurie entuziastai puikiai išsiverčia ir su pačia paprasčiausia camera obscura. Tuo tarpu vaidmenų žaidimams reikia daug mažiau.

Tad kodėl daugybė žaidėjų taip mielai atiduoda viską į gamintojų (Tebunie tai WoC ar WW ar FFG ar dar kas nors) rankas? Nesupraskite manes neteisingai, pirkti ir skaityti vaidmenų žaidimų knygas nėra blogai, tai suteikia idėjų, tačiau yra plona linija tarp įkvėpimo sėmimosi ir tapimo priklausomu nuo svetimų idėjų.

Kas įvyksta jei jūs pradedate žaidimą pasaulyje sukurtame kažkieno kito? Iš tiesų nieko baisaus. Tačiau Jei jus nusiperkate dar vieną knygą kurioje yra papildomos taisyklės ir papildytas pasaulio aprašymas, vėliau dar ir dar vieną. Visą tai įtraukiate į savo žaidimą, laukiate naujų knygų ir kol jos nepasirodo, neliečiate tam tikrų temų, tam, kad netyčia nežinodamas nepažeistumėte kanonų, tai štai čia aš jau matau problemą.

Vaidmenų žaidimo širdis yra grupė žmonių žaidžiančių žaidimą, tad kodėl leistis būti valdomiems fantazijos žmonių, kurių niekuomet nė akyse nematėte. Jie turi daugiau fantazijos nei jūs? Abejoju.

Žaidimo pasaulis turi suktis aplink žaidėjų personažus, o ne atvirkščiai. Didžiausias nusikaltimas, kokį gali padaryti vaidmenų žaidimų leidėjai - metascenarijai. Kai globalūs įvykiai žaidimo pasaulyke yra įrašomi kaip neišvengiamybė, ir realiai žaidėjai tampa skaitytojais scenarijaus kurį parašo kažkas ir kažkur. Tačiau parodykite man fantastinę knygą, kurioje herojai būtų bejėgiai stebėtojai.Herojai turi keisti pasaulį arba tragiškai žūti, bandydami jį pakeisti. Tačiau jie ir tik jie yra visko ašis ir atskaitos taškas.

Kaip ir filmų ar knygų taip ir vaidmenų žaidimo pasaulis turi formuotis aplink juos. Knygoje atsiranda tie objektai kurie yra svarbūs herojams, o apie kitus, geriausiu atveju yra tik užsimenama. Tad kodėl žaidimuose yra atvirkščiai? Herojai turi rasti tai, kas jau yra sukurta?

Tokie žaidimai mus įbruka į rėmus, jie diktuoja mums žanrą, temą, eigą, siužetą... nors patys tame ir nedalyvauja.

Ir čia nesustočiau ties žaidimo pasauliais. Tas pat liečia ir žaidimo taisykles. Jau esu anksčiau rašęs, jog sistema įtakoja žaidimo toną. Todėl priimdami vieną ar kitą žaidimo sistemą mes priimam ir tam tikrus to žaidimo įpatumus. Tai subtilesnis dalykas, tačiau ir jį reikia turėti galvoje. Nieko blogo nėra naudojimesi kažkieno kito sukurta sistema, jei ji tau yra tinkama. Tačiau pavojus kyla, kai sistema tave įkalina, kai tenka įsigyti dar vieną knygą tam, kad joje perskaitytum kažkokias papildomas taisykles. Taisyklės turi būti patogios meistrui ir žaidėjui, jos neturi tapti savatikslėmis.

Taigi baigdamas norėčiau apibendrinti. Saugokitės vaidmenų žaidimų kurių taisyklės ir pasauliai netelpa į vieną ar dvi knygas. Prieš imdami svetimas idėjas, paklauskit savęs, ar neturiu aš jų pats? Jei tenka rinktis tarp kanoninės ir jums patinkančios idėjos neabejotinai rinkitės savą. Jei pati įdomiausia vieta yra šiaurėje, o grupė nukeliavo į pietus, tai tegu persikelia įdomiausia vieta.

Ne kas kitas, o būtent mes esame mūsų žaidimų bamba :)

7 komentarai:

  1. Giliai ir atsakingai nesutinku su pagrindine mintimi šio manifesto: Komerciniai produktai nėra "blogis".
    Aš matau tai ne daugiau negu trumparegišką etikečių klijavimą. Tad iš savo varpinės pasakyčiau nepasiduokite išankstinių nusistatymų kupiniems pasisakymams ir patarimams. Butinai patikrinkite bent kelis skirtingus variantus arba jei nenorite/negalite pasimėginkite patys (kad ir nelegalaus pdfo versiją) ir tik tada darykite išvadas.

    Pasakymas nesinaudoti svetimais pasauliais aprašytais knygose irgi man labai keistas. Ne visi turi vienodai gerą fantasiją ir ne visi gali būti vienodai gerais kūrėjais ir netgi buvimas nelabai geru kūrėju, o gal netgi ir labai blogu nėra priežastis nežaisti ir nemeistrauti. Jei jūs negalite arba nenorite susigalvoti savo pasaulio tai naudokitės parašytu ir nėra reikalo laikyti save kažkiek blogesniu vien dėl to, kad pasaulis kuriame vyksta jūsų žaidimas nėra jūsų sugalvotas.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Norėčiau tik patikslinti. Aš čia neagitavau prieš komercinius RPG, aš agitavau prieš tapimą nuo jų priklausomu. Visiškai nesvarbu ar išleidi tu tūkstančius susipirkinėdamas knygas ar susitrauki jas iš interneto. Bėda ta, kad žaidimą ima valdyti kažkas, ks su tavo žaidimu neturi jokio salyčio. Bet vis tik būtent meistras ir grupė juk geriausiai suvokia savo situaciją ir poreikius.

    Aš jokiais būdais neesu prieš knygų skaitymą, jos dažnai duoda gerųidėjų, tačiau vienas yra imtis ikvėpimo, kita - vergauti.

    Dėl svetimų pasaulių naudojimų, tai tas nėra blogai todėl, kad parodote jog neturit fantazijos, o todėl, kad toks pasaulis gyvena sav gyvenimą ir herojai jame yra daugiau svečiai (tas ypač liečia daug suplementų turinčius setingus tokius kaip Exalted), nors būtent jie turėtų būti žaidimo ašimi.

    Grįžtant prie komercinių žaidimų, tai galiu paminėti bent du pavyzdžius setingų, kurie sukonstuoti būtent taip, kad prisitaikytų prie žaidėjų personažų. Tai būtų Houses of the Blooded ir Shadows of the Yesterday. Kada nors apie juos mielai parašysiu, nes gal vis tik ne komentaruose tam vieta :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Sigh. "Vergauti", "būti priklausomam", tai jūsų poste yra terminai be apibrėžimo. Praktikoje kai reikia kurti arba adaptuoti pasauly tai kainuoja labai nemažų pastangų, gal netgi didesnių negu skaitymas sukurtų settingų aprašymų. Tad kyla klausimas kas tada vergauja kam?
    Na ir kodėl poreikis daryti savaip nėra priklausomybė? Manau svarbiausia, kad tiek žaidėjai tiem meistras pasirinktame pasaulyje jaustusi gerai (kiekvienas dėl savų priežasčių) ir totaliai nesvarbu kaip iki to pasaulio nueinama: ar sėdint ir kontempliuojant ar skaitanti kitų žmonių parašytas kontempliacijas ir jas prisitaikant.

    Pasakymas kad žaidėjai turi būti pasaulio ašimi irgi mano galva yra labai ir labai neteisingas: žaidėjai turi būti savo istorijos ašimi. Tačiau ne visos istorijos turi suktis apie pasaulio likimus. Buvimas ne ašimi apie kurią sukasi pasaulis turi ir savo pranašumų žaidėjams tai gali palengvinti įsijautimą. O Meistrui tai suteikia savotiško malonumo būti žaidėju savo nuosavame žaidime, bet beabejo tie kurie stengiasi kontroliuoti viską ką įmanoma nepatirs tokio pasitenkinimo vien todėl, kad jie pilnai nekontroliuoja žaidimo pasaulio.

    Negi jūsų minėtas Call of Cthulhu neišmokino jūsų kad nėra visada blogai kai esi Insignificant Ant trying to survive? Galimi ir ne tokie drastiški sprendimai, tačiau juk neprivalai visada mestis į kitą kraštutinumą kur TU esi iš esmės Elder Godas...

    AtsakytiPanaikinti
  4. Nesutinku aš su tuo metascenarijų demonizavimu. Jie yra tiek pat „blogis“ (ar ne blogis), kaip ir bet koks kitas settingo aprašymas. Iš esmės tai ir yra settingo aprašymas, tik ne statinis, o dinaminis. Sukurtas settingas leidžia nesukti galvos dėl globalių dalykų bei įvykių ir susikoncentruoti ties veikėjais ir tuo, ką jie daro.

    Aivarui: man atrodo, kad tu kiek neteisingai supranti straipsnio mintį (na, aš čia arogantiškai preziumuoju, kad pats ją suprantu teisingai :D ), Laimonas neteigia, kad visa publikuota medžiaga yra blogis, tik sako, kad jei kyla konfliktas tarp to, kas parašyta, ir to, ką tu sugalvojai / ko tu nori / etc., prioritetą reikia skirti savo fantazijai, o ne kanonui.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Pritariu straipsnio idėjai, meistras turi būti kaip organizmas kuris sugeria daug iš visur gautos informacijos ir nesvarbu kaip pagamina gera produktą. Jai malonu žaisti vadinasi viskas atliekama teisingai (nesvarbu kaip), o prie kažko rištis kad būtų malonu jau narkomanija ;]

    AtsakytiPanaikinti
  6. Dėkoju už komentarus. Dėl metaplot'o tai galiu pasakyt, kad pvz jį turi nuostabų Tribe 8, galima skaityti kaip romaną, bet... kas nutiks jei herojai nužudys kurį nors iš kertinių NPC nelaiku, arba padary dar kažką kas sugriaus visą plana...

    Tiesą sakant DnD šioje vietoje yra įtartinai lankstūs, jie net ir leisdami žaidimo pasaulius juos daro atvirus ir lanksčius (tiesa, jie paskui atsigriebia taisyklių prasme).

    Ir pabaigai sugalvojau kaip viską apibendrinti viename sakinyje: komerciniai žaidimai nera blogai savaime, blogai kai aplink juos ima rastis fanboy'ai, statantys produktą priekyje savęs pačių.

    AtsakytiPanaikinti
  7. To ghoul: jei tai ką sakote yra pagrindinė straipsnio mintis tai pakeliu rankas ir prispažystu klydęs ir neteisingai priekaištavęs. be abejo viską reikia adaptuoti duotai grupei.

    Tačiau vienas iš elementų kuris kliūna yra priskyrimas atributų pagal stereotipą. "Komerciniai žaidimai" ir nekomerciniai skiriasi tik platinimo pobūdžiu. Ir niekuo daugiau. Priskyrimas kažkokių sąvybių vieniems ar kitiems yra keistas ir neteisingas informacijos pateikimas puslapyje kuris pateikia labai daug geros ir tikslios informacijos.

    Fanboyjai susikuria apie bet kurią populiarią sistemą arba netgi bet kurį populiarų socialinį reiškinį. Kaip atsakymas į fanbase kūrimąsi dažniausiai atsiranda Hater bazė. Tai yra tie patys fanboy su minuso ženklu. Tad jei įspėjate apie neracionalaus naudojimosi žalą reikia įspėti ir apie neracionalaus vengimo žalą.

    Raktinis elementas čia yra racionalus pasirinkimas. Ir tai yra teisingas ne vien RPG sistemoms. Tiesa pasakius RPG sistemos yra vienas iš tų nekaltų dalykų kuriuos gali išmėginti ir išsirinkti remdamasis realia patirtimi bei pomėgiais. Taip pat suradųs kažką kas tenkina poreikius sistemos atžvilgiu visai nebūtina jos kadanors keisti, nes ji nenustoja galioti ar veikti.

    AtsakytiPanaikinti